Nutariau nuvažiuoti į tą antrąjį darželį ir pasiteirauti, ar tikrai nieko negalima padaryti – turime būsto paskolą, tikrai neišgyvensime iš vieno atlyginimo, pradės augti skolos, tad labai greit mūsų šeima gali atsidurti nepavydėtinoje padėtyje. Seneliai gyvena Gargžduose, kitame Lietuvos pakraštyje, vaiko nei nuveši, nei parsiveši, nei galėsi aplankyti. O aš myliu savo dukrelę, neįsivaizduoju be jos nė vienos dienos. Širdis plyštų, jei matyčiau ją vos vieną kartą kas dvi–tris savaites. Ir kokia čia vaikystė, kada vaikas auga nematydamas mamytės ir tėvelio?
Direktorė priėmė mane labai maloniai, išklausė, bet tik kaltai skėstelėjo rankomis – deja, pirmenybė yra teikiama tiems vaikams, kuriuos augina vienišos mamos, studentai, daugiavaikėms šeimoms ar socialiai remtiniems asmenims. Ar tiems, kas sugebėjo kažkokiu būdu užsirašyti anksčiau (nors aš vaiką užrašiau vos praėjus dviem mėnesiams po gimimo). Jie mielai priimtų mano dukrytę, tačiau teks palaukti dar mažiausiai metus.
Važiuodama iš darželio namo ir nusivylusi svarstydama nelinksmas perspektyvas (teks samdytis auklę, nežinia, kas ateis į mūsų namus, kam patikėsiu savo vaiką, be to, teks pakloti didesnę atlyginimo dalį...) įvažiavau į kiemą ir lyg tyčia kaktomuša susidūriau su viena tokia socialiai remtina daugiavaike mamyte.
Ji kaip tik grįžo pridavusi visus tris vaikus darželio globai. Puikiai pažįstu šitą mamelę – sugebėjo pirmą vaiką pasigimdyti dar iki pilnametystės, o netrukus prisiperėjo dar du. Triukšminga, nusivalkiojusi, niekur nedirbanti. Panelytė pasuko tiesiai parduotuvės link, kur jau laukė nuo pat ryto linksmai nusiteikusi kompanija. Apsikabino su vienu tipu, vos pastovinčiu ant kojų, su kitu, ir tada visi jie patraukė į artimiausią parką. Ji praktiškai visą laiką praleidžia su ta kompanija, o vaikus dažnai parsiveda šlitiniuodama. Puikiai žinau, kad darželis jai reikalingas vien tam, kad trys mažamečiai nesutrukdytų linksmai gyventi ir galbūt pasigaminti dar vieno broliuko ar sesutės...
Man net širdį suspaudė iš apmaudo. Žinoma, labai gaila mažiukų, kurie auga tokioje baisioje aplinkoje ir paguodžia nors tai, kad darželyje tie nelaimingi vaikiukai gauna pavalgyti ir yra lavinami. Tačiau ką man daryti? Juk dabar esu praktiškai įvaryta į kampą!
Kodėl mūsų valdantieji, vis keliantys bangas dėl mažėjančio gimstamumo ir triūbijantys apie tautos išnykimo pavojų, taip keistai paskirsto prioritetus – dirbančių tėvų vaikai priversti metų metus stovėti eilėje į darželį, o tokios gegutės turi pirmenybę, nes pasigimdė daugiau? Kodėl valdžia mus ignoruoja?
Manau, teisingiausia būtų suteikti pirmenybę būtent toms šeimoms, kur abu tėvai yra dirbantys ir darželis - gyvybiška būtinybė. O tokiomis daugiavaikėmis panelėmis turėtų rūpintis socialiniai darbuotojai. Galbūt priversta pati auginti vaikus ir juos prižiūrėti ji pagaliau suaugtų?
Mes juk nenorime atiduoti savo dukrytės į valstybinę ugdymo įstaigą, todėl kad esame ištroškę pramogų, ar norime pailsėti nuo savo vaiko. Mes norime dirbti, mokėti mokesčius, patys auginti dukrą, rūpintis jos poreikiais, būti mylinti darni šeima...
Žinote, padariau išvadą, kad Lietuvoje tikrai geriausia gyventi iš pašalpų. Tada viskas tarnauja tavo labui – seniūnijos, darželiai. Tada esi svarbus matomas ir pastebimas. O jei tvarkingai dirbi, esi priverstas mažų mažiausiai samdytis auklę. Beje, kai kuriose valstybėse tokiu atveju auklės paslaugas iš dalies apmoka valstybė. O pas mus? Dirbi? Negauni pašalpos? Turi tik vieną vaiką? Sukis kaip nori, niekas nepadės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
