Buvau patekusi į tokią situaciją, kai jau nežinojau, ką man daryti, nes sulaukiau rimtų grasinimų. Kad mano mama nuo viso šito buvo šoke, tai čia dar per švelniai pasakyta! Tik kai perskaitysite laišką, suprasite, kad tada neturėjau kitos išeities. Būčiau nerašiusi ir šito laiško, bet paskui nusprendžiau, kad taip bus teisingiau, nes visi turi žinoti, kas ten vyksta.
Kadangi tai dabar populiaru ir tikrais dalykais niekas jau seniai nesidalija ir jų ant sienos nesideda, na, nebent tik tada, kai nori pasigirti, kad esi su kažkuo ir panašiai, tai užsiregistravau „Ask.fm“ ir aš. Žinot, kokį pirmą klausimą gavau? Ar noriu pačiulpti ir ar dažnai čiulpiu. Aišku, nuo anonimo, nes tokie nevykėliai niekada Į PM nerašo. Draugės perspėjo, kad tiesiog dėčiau ignorą, tai nieko neatsakiau.
Būdavo ir normalių klausimų, apie gyvenimą, kas patinka, nepatinka, ką veikiu, komplimentų... todėl ir toliau likau aske, nes pabendrauti visada faina, kai nėra ką veikti ir panašiai. Be to, būdavo ir labai mielų žmonių, kuriems tikrai rūpėjo, kaip aš jaučiuosi ir ką galvoju.
Problemos atsirado tada, kai pradėjau draugauti su vienu vaikinu. Na taip, galima sakyti, kad jis yra populiarus, gražus ir merginų labai trokštamas. Tačiau jis atkreipė dėmesį būtent į mane, ir tai visus pradėjo nervinti. Tie, kas jaučia man simpatiją, žinoma, sveikino, klausinėjo kaip mes tapome pora, ką aš apie jį galvoju ir džiaugėsi kartu su manimi.
Tačiau be jų buvo ir kitų – visų pirma, kliuvo ne man, o mano vaikinui. Jam rašė anonimai, klausinėjantys, kaip jis galėjo susidėti su tokia stora ž****a, pasakojo, kad laižausi su visais iš eilės, kad bet kas gali mane pagrabalioti ir aš labai tuo džiaugiuosi, pati siūlausi. Aišku, kad jis netikėjo, bet vis tiek buvo nemalonu. Siūlė jiems užsikišti, atsikirsdavo kaip mokėjo, bet tokių klausimų buvo vis daugiau ir daugiau. Paskui pradėjo rašinėti visai šlykščius dalykus – apie tai, kad aš beveik k***a, duodu visiems, klausė kam jam reikalinga tokia debilė malalietka...
Man buvo ne geriau – pradėjo rašinėti merginos, kurios visų pirma keikė mane paskutiniais žodžiais. Dažnai gaudavau įžeidimų – mane vadino kiaune, stora išsigimėle, klausė, ar mačiau save veidrodyje ir panašiai. Buvo pastabų dėl mano kūno sudėjimo, krūtinės dydžio, veido ir panašiai. Niekada į tokius nekreipdavau dėmesio, bet pasitikėjimo savim tai tikrai sumažėjo.
Vieniems atsakydavau, kitus ignoravau, bet nuotaiką jie sugadindavo visai dienai. Draugai ir vaikinas mane gynė, tik kas iš to? Vėliau prasidėjo jau ne įžeidimai, o atviri grasinimai. Mane gąsdino tuo, kad sumuš, išprievartaus, padegs plaukus, išbadys akis. Baisiausia, kad tai tikrai rašė merginos. Kai tų grasinimų pasidarė tiek daug, pradėjau bijoti. Man rašė, kad žino, kada einu į treniruotes, kada vakarais grįžtu ir kur gali mane pasigauti. Siūlė tokius dalykus, apie kuriuos negaliu atvirai rašyti, tai tikrai per daug šlykštu.
Vaikinas mane paliko. Mes išsiskyrėm nelabai gražiai ir manau, kad tie klausimai apie tai, kam jam tokia baisi panelė čia ir gi buvo kalti.
Tada buvo blogiausia. Visi, kas tik netingėjo, rašė koks jis fainas, kad pagaliau mane metė ir rašė man. Rašė, kad nesu ir nebuvau jo verta. Atsirado tokie, kurie siūlėsi mane p***i vietoj jo ir siūlė susitikti, kuo greičiau, nes man tai patiks. Grasinimai pasidarė dar žiauresni ir jų tapo daugiau, nes buvau labai liūdna ir net negalėjau tinkamai atsakyti, o tie žmonės naudojosi mano silpnumu. Visą laiką verkiau, o mano ir jo santykius internete jau aptarinėjo visa mokykla.
Galvojau, kad išsikraustysiu iš proto, nes buvo labai skaudu ir ne tik dėl nutrūkusių santykių, bet ir dėl to, ką tie žmonės rašė. Aš tikrai pradėjau jaustis tokia, kaip perskaitydavau – stora, bjauri, niekam nereikalinga, spuogais ir taukais apaugusi žiurkė. Pradėjau galvoti, kad esu neverta meilės, visiškai jokios ir kad tikrai liksiu vieniša visam laikui.
Nenorėjau eiti į mokyklą ir apskritai nenorėjau visai nieko, tik sėdėti savo kambaryje ir nebendrauti su niekuo. Pradėjau labai blogai užmigti, todėl vis įlįsdavau į mamos stalčių, nes žinojau, kad ji ten laiko raminamuosius vaistus. Buvo kilusi net mintis paimti tų tablečių kuo daugiau...
Man dar galima sakyti pasisekė – mama pamatė, kaip rausiuosi po vaistinėlę ir gana greit suprato, kokių tablečių aš ieškojau. Nors nebuvom labai jau tokios artimos, bet aš jai viską papasakojau. Net parodžiau visus tuos klausimus, pasiūlymus ir grasinimus.
Mama pasiuto ir išsigando, tik kuo ji galėjo man padėti? Rasti tų anonimų neįmanoma, todėl patarė vienintelį protingą dalyką – kuo greičiau visa tai pabaigti ir nepradėti iš naujo. Daugiau jokių Askų, nes čia jau ne žaidimas, o tai kas galėjo mane sužaloti visam likusiam gyvenimui. Mamai labai nepatiko ne tik tai, kad nepasisakiau apie problemas, kad laikiau viską savyje o ir tai, kad Asko niekas nekontroliuoja ir tai yra baisus dalykas, nes iš žmonių jame nebaudžiami gali tyčiotis kasdien, nes tikriausiai jaučia malonumą tai darydami. Po to ką man teko iškęsti, aš su ja sutinku.
Mes pasikalbėjom, ir man iškart pasidarė ramiau. O kad greičiau viskas baigtųsi, ištryniau visas savo anketas ir daugiau į „Ask.fm“ aš nelendu. Pasimokiau visam gyvenimui, tikrai užteks. Jei dabar pradėsiu su kuo nors draugauti, neskelbsiu to viešai jokiu būdu ir dar galvoju kad reiktų pakeisti mokyklą, nes jaučiuosi nekaip, vis galvoju, kas iš tų, kurie su manim normaliai bendrauja buvo tie stumiantys anonimai.
Tik negaliu suprasti, kuo aš jiems užkliuvau? Kodėl mane pasirinko auka? Žinau, galit galvoti, kad esu išdavikė, bet tėvams siūlau peržiūrėti ne tik „Facebook“ fotografijas ir būsenas, bet ir „Ask.fm“, jei jums tikrai rūpi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
