O štai dabar kažkas pasikeitė, tik niekaip nesuprantu, kas ne taip (mokykloje problemų neturi, nuo draugų ir draugių durys neužsidaro ištisą dieną, patyčių nepatiria). Įsikalė sau į galvą, kad yra stora ir niekaip jai šitos minties neišmušu. Galima pagalvoti, jaudinuosi dėl niekų, tačiau tas apsėdimas trunka jau daugiau nei pusmetį ir padėtis vis blogėja. Dar pernai ji tik skundėsi, kad yra storoka, ir mes, kai mums nusibodo aiškinti, kad ji išsigalvoja, numojome ranka – pareis, kam brendimo laikotarpiu nebūna išsigalvotų trūkumų? Visi jų turėjom.
Bet padėtis blogėja - dukra pradėjo rinktis per didelius drabužius, vaikšto visa apsmukusi, nuolat stovi prie veidrodžio tampydama odą ant pilvo ir šonų ir skundžiasi, kad tai lašiniai. Kasdien po keturis penkis kartus lipa ant svarstyklių, namie dėl maisto beveik karas – kad ir ką pagaminčiau: viskas blogai, visur per daug riebalų. Vyresniems broliams, kurie valgo nežmoniškai daug ir vis tiek abu liesi, ji amžinai priekaištauja, nes va - jiems pasisekė, o jai – ne. Vis dažniau bandymai ramiai visai šeimai susėsti prie pietų stalo baigiasi ašaromis.
Pasisvėre vonioje, kartu paskaičiavom jos kūno masės indeksą - KMI. 17, net ne norma, šiek tiek mažokas, bet net tai jos neįtikino. Žinot, ką ji man tada pasakė - š... tas KMI, ar aš nematau, kaip aš atrodau?
Klausiau, ar jai kas nors ką nors pasakė, įžeidė ar išvadino storule. Viską neigia, o visos kalbos namuose - tik ištisinis zyzimas, nes griežtai uždraudžiau net galvoti apie dietas ir sportavimą iki išsekimo. Ji rėkia, kad jos nesuprantu ir kad yra baisi. Aš neištveriu, pradedu šaukti, kad badu marintis ir gadinti sveikatą nepakeliamais krūviais jai neleisiu... Uždaras ratas.
Žinau, mano nuogąstavimai gali pasirodyti juokingi, tačiau tiesiog negaliu žiūrėt, kaip beprasmiškai ir skaudžiai kankinasi mano vaikas. O ji tikrai kankinasi, ir tai baisi būsena, ne kažkokie išlepinto vaiko įnoriai.
Pradėjau stebėti, ar tik ji nebadauja, nes labai bijau, kad susirgs kokiu nors rimtu mitybos sutrikimu. Stebiu, ar dažnai vaikšto į tualetą ir ar dažnai ten užtrunka, ypač po valgio. Kelis kartus net klausiausi už durų, nes labai bijojau, kad išgirsiu vėmimo garsus. Laimei, ji nepastebėjo.
Slapta skaičiuoju kiekvieną jos suvalgytą kąsnį ir matau, kad ji tikrai valgo daug mažiau. Tačiau bijau duoti nors mažiausią pastabą. Bijau, kad tada tikrai pradės slėptis, gal net bandys atsikratyti suvalgytu maistu, o tada aš jau nieko nebepadėsiu. Kalbėjome apie tai ir su vyru ir net su jos klasės auklėtoja, kuri pasiūlė dukrai lankytis pas psichologą ar tiesiog stebėti ir tikėtis, kad ji netrukus tai išaugs. Tepasakė, kad paaugliams būdinga perdėtai rūpintis savo išvaizda. Na, taip, būdinga ir man, kai buvau keturiolikos, spuogas ant nosies buvo didžiausia tragedija, tačiau šitaip aršiai nekęsti savo kūno...
Stebiu, kaip mano gražuolė dukra mato save visai ne tokią, kokia ji yra iš tiesų, ir širdis plyšta. Nežinau, nei kaip jai padėti, nei ką daryti.
Nežinau, iš kur ji prisigraibė tokių absurdiškų minčių, bet mane pradėjo kankinti įtarimai... Pradėjau pykti ant visų moteriškų žurnalų. Atsisakiau vieno populiaraus ir labai mėgstamo žurnalo merginoms prenumeratos (primelavau, kad tai labai brangu), nes dabar pradedu manyti – tai, ką ji ten mato, galėjo ją pastūmėti į tokią siaubingą savijautą. Visas tas glamūrinis šlamštas. Jis ne mane kartais dar priverčia jaustis stora karve, o čia nesubrendęs vaikas, nesugebantis atskirti absurdo nuo realybės... Dabar kaltinu save, kam leidau jai nuo mažens matyti visas tas reklamas ir net nepasivarginau paaiškinti, kad visa tai – melas.
Ne, aš tikrai nešokinėčiau iš džiaugsmo, jei dukra turėtų antsvorio. Tai taip pat gresia rimtai sveikatos sutrikimais. Ir dar sulauktų patyčių.
Tačiau matyti, kaip ji kankinasi, kaip kankina mus ją mylinčius žmones jau darosi nepakeliama. Prašau, jei kas nors susidūrėte su panašiomis problemomis, padėkite. Patarkite, ką man daryti, nes kol kas aš dar turiu vilties, kaip nors viską sutvarkyti be specialistų pagalbos. Man rodos, kad apsilankymas pas psichiatrą ją daugiau traumuotų, nei pagelbėtų.
***
Jeigu ir jūsų šeimoje yra panaši problema ir turite ką patarti - rašykite savo istoriją el. paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
