Beveik prieš 20 metų teko stažuotis JAV Vaistų ir maisto administracijoje. Stažuotės pabaigoje aplankiau daktaro Vitolio Vengrio šeimą Vašingtone. Virginija Vengrienė tuo metu dirbo „Amerikos balsas“ radijuje. Jos dėka man pavyko apsilankyti šio radijo lietuvių redakcijoje ir kalbėti iš Vašingtono per šį radiją į jau laisvą Lietuvą.
Redakcijoje maloniai pasitiko Jurgis Bradūnas (1949–2005) ir kiti darbuotojai. Ar tuomet, kai mes šnekučiavome apie Lietuvos aktualijas ir gėrėme arbatą, kas nors galėjo pagalvoti, kad po 11 metų neteksime gyvenimo džiaugsmu trykštančio Jurgio Bradūno, žinomo poeto Kazio Bradūno sūnaus?
Radijo stotis „Amerikos balsas“ pradėjo transliuoti lietuviškas laidas 1951 m. vasario 16 dieną, Lietuvos valstybės atkūrimo 33-iųjų metinių proga. Be jau minėtų J.Bradūno ir diktorės V.Vengrienės, čia anksčiau dirbo Kazys Grinius, Povilas Julius Labanauskas ir kiti darbuotojai.
1958 m. minint Lietuvos valstybės atkūrimo 40–metį, JAV valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dulles'as per šį radiją padarė specialų pareiškimą: „Šiemet minimos 40-sios metinės, kai Lietuva, kartu su Latvija ir Estija paskelbė savo valstybinę nepriklausomybę. Nors 1920 m. Sovietų Sąjunga pripažino jų nepriklausomybę, visiems laikams atsižadėdama visų suverenių teisių į Baltijos valstybes, 1940 m. sovietų vyriausybė jėga inkorporavo Lietuvą, Latviją ir Estiją į Sovietų Sąjungą. Šis veiksmas buvo tučtuojau JAV vyriausybės pasmerktas. JAV tebesilaiko įsitikinimo, kad santykiai tarp visų valstybių turi būti tvarkomi lygybės principu ir vadovaujantis teisingumu ir teise. JAV yra įsitikinusios, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai turi tvirtą teisę pasirinkti savo politines, ekonomines ir kultūrines sistemas. Baltijos valstybių gyventojams yra būdingas ryžtas, darbštumas ir meilė laisvei. Šios savybės įgalino jų tautiečius čionai sudėti vertingą indėlį JAV raidon. JAV vyriausybė yra tikra, kad šios valstybės sėkmingai išves savo tautas iš tragiškų dabarties dienų ir įgalins jas atgauti teises, kurios buvo joms neteisingai atimtos“. Tuo metu Lietuvos trispalvė kabėjo ant LR pasiuntinybės pastato, visai netoli nuo Sovietų Sąjungos ambasados.
Imperija, kurioje pusę amžiaus mums teko nelaimė gyventi, nuo Vakarų pasaulio buvo atsitvėrusi „geležine“ uždanga. Ją sudarė ne tiktai dvigubos spygliuotų vielų tvoros. Dar buvo uždanga laisvam žodžiui, kuris sklido iš Vakarų radijo bangomis. Imperijos vadai tiesos žodžio bijojo kaip velnias kryžiaus, net labiau nei ginklo. Daugybė galingų generatorių siuntė į eterį triukšmą tais dažniais, kuriais Vakarų stotys transliavo laidas. Tą niekingą darbą dieną ir naktį dirbo šimtai darbuotojų. Tam tikslui negailėta milžiniškų lėšų.
1952 m. Vilniuje Algirdo gatvėje iškilo trys plieniniai monstrai. Tokios pat pabaisos išdygo Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Iš jų antenų po visą pasaulį sklido eterio tarša. Monotoniškas, įkyrus zirzimas sklisdavo iš radijo imtuvų. Jis užgoždavo diktorių balsus, skverbdavosi į žmogaus sąmonę, sukeldamas desperaciją ir beviltišką pyktį.
1951 m. pabaigoje Vilniuje buvo 13, Kaune – 3 radijo triukšmo skleidėjai, tačiau Antanui Sniečkui to nepakako. Jis reikalavo sustiprinti užsienio stočių slopinimą, nes laisvas žodis jam buvo pavojingas. 1954 m. Vilniuje jau buvo 30 siųstuvų, Kaune – 22, Šiauliuose – 15, o Klaipėdoje 21. 1959 m. Jungtinės Tautos pasmerkė radijo stočių trukdymą.
Nepaisant tokio aktyvaus trukdymo, Lietuvos žmonės klausėsi „Amerikos balso“ radijo laidų. Jie švykdavo toliau nuo miesto, kur trukdymas buvo silpnesnis, pirko trumpabangius radijo imtuvus, kurių dažnius stotys mažiau slopino, sugalvodavo ir kitokių triukšmo slopinimo priemonių Tuo metu populiariausias radijo imtuvas buvo „Spidola“, kurį gamino Rygos įmonė „VEF“. Jis kainavo kiek daugiau nei 100 rublių. Geresnius japoniškus aparatus buvo galima įsigyti tik už tuometinius dolerio pakaitalus čekius. Jie kainavo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių rublių.
Sovietinių eterio teršėjų aktyvumas priklausė ir nuo tarptautinės politinės konjunktūros. 1963–1968 ir 1976–1980 m. jų aktyvumas buvo labai sumažėjęs. Eterio teršėjų veikla galutinai buvo nutraukta 1989 m. pradžioje, kuomet imperija jau buvo ant subyrėjimo slenksčio. 2004 m. „Amerikos balso“ transliacija į Lietuvą buvo nutraukta, nes neteko aktualumo. Dabar mes gyvename interneto ir mobiliųjų telefonų amžiuje, todėl tos desperatiškos buvusios imperijos pastangos tokiomis necivilizuotomis priemonėmis slopinti laisvą žodį, jaunimui gali atrodyti labai keistos, sveiku protu nesuvokiamos. Deja, tokia buvo mūsų realybė. Dabar, sugriuvusios imperijos teisių perėmėja, mūsų didžioji kaimynė, įsikūrusi Rytuose ir Vakaruose, neturi galimybių slopinti tiesos žodį.
Atvirkščiai, ji pati per visus galus žmonėms bruka demagogiją ir melą ir tokiu būdu plauna patiklių žiūrėtojų ir klausytojų smegenis. Veikiama pagal Gebbelso metodą: šimtą kartų pakartotas melas kai kurių žmonių sąmonėje tampa „tiesa“. Balandžio 9 d. Pagarsėjęs Kremliaus ideologas Dmitrijus Kieseliovas pasiūlė uždrausti „Amerikos balso“ transliacijas Rusijoje. Tačiau toks sprendimas šiais interneto laikais atrodo tiesiog juokingas. Nereikia užmiršti, kad draudimai propagandos ir melo nesustabdys. Atsispirti tam galima tik stiprinant piliečių sąmoningumą ir gerinant mūsų masinės informacijos priemonių kokybę bei efektyvumą.
Faktas, kad lietuviško „Amerikos balso“ laidos pradėtos transliuoti tik 1951 m., paneigia iki šiol egzistuojantį mitą, esą ši radijo stotis ragino partizanus beprasmiškai laikytis miškuose, laukiant greito Lietuvos išvadavimo. Priešingai, tuo metu ginkluotos kovos jau silpo ir pogrindis ieškojo naujų kovos formų, iš kurių svarbiausia buvo spauda. „Amerikos balso“ transliacijos gerokai palengvino pogrindžio leidybininkų darbą, suteikdamos jiems išsamią informaciją apie įvykius pasaulyje.
Ypač efektyvus pasirodė „gyvas balsas“, radijo metodas, kai studijoje vyko gyvas pokalbis ar interviu su pabėgėliais iš okupuotos Lietuvos. Radijuje kalbėjo buvęs Kauno dramos teatro režisierius Jonas Jurašas, iš imperijos pabėgęs jūreivis Simas Kudirka, dr. Kazimieras Ėringis, politinis kalinys Kęstutis Jakubynas ir kiti. Laidose buvo pristatomi nacionaliniai didvyriai, politiniai kaliniai: Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Vytautas Skuodis, Antanas Terleckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius.
Per radiją buvo skaitoma Juozo Daumanto knyga „Partizanai“ ir kitų pogrindžio leidinių ištraukos. Vyko ir atvirkščias procesas. Pogrindžio medžiaga per užsienio ambasadas Maskvoje, patekdavo į Vakarus ir pasiekdavo lietuvių ausis per „Amerikos balso“.
Laisvas žodis, per visas užtvaras sklindantis iš Vakarų, teikė vilties išsikovoti laisvę taikiomis priemonėmis. Lietuvių kova dėl nepriklausomybės niekada nebuvo nurimusi. Niekas nepaneigs, kad „Amerikos balsas“ daug prisidėjo ir prie mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
