Galiausiai jau ne žiūrinėju prekes, bet tik apsimetu nerūpestingai žiūrinėjančia, iš tiesų stengdamasi neišsiduoti – nervinuosi stebima, nors vaikystėje nesu nė saldainio nugvelbusi. Remiantis pardavėjų elgesiu, galima iškelti tokias hipotezes:
* Lietuvoje labai daug vagysčių.
arba * „Pagal rūbą sutinka“ – t.y. savo išvaizda žmogus turi aiškiai byloti apie drabužių kainas ir piniginės storį. arba
* Pardavėja sprendžia, liaudiškai kalbant, pagal savo sugedimo laipsnį.
Galimas ir ketvirtas variantas - manyje vis dar gajūs kompleksai. Galbūt pati sau įteigiu daranti kažką ne taip, muistausi, droviuosi, ir pardavėjos „akylumas“ tėra mano nepasitikėjimo savimi veidrodis. Jaučiuosi kalta mėgindama lūpų dažus, ant savo odos purkšdama kvepalus (ant odos atsiskleidžia tikras kvapas, bet pagal taisykles, tam yra skirti popieriukai...), prekybos centro degustacijoje imdama antrą gabalėlį to paties pyrago ir tris valandas sėdėdama tinklinėje kavinėje su tuo pačiu vieninteliu puodeliu kavos – juk šitaip negalima, ne mano, negražu...
Tuomet, rodos, pamirštu esanti korporacijoms priklausančiame komerciniame taške, ir elgiuosi lyg svečiuose pas menkai pažįstamą tetą, kurios akivaizdoje turiu būti mandagi, racionali ir neišsišokti.
Tačiau labiausiai kaltė užgraužia grąžinant geros kokybės prekę. Kitas reikalas - atnešti tiekėjui brokuotą produktą ir nudelbus akis sakyti „megztukas su skyle...“ (mintyse bijantis būti nepelnytai apkaltintai tą skylę pradūrus), tačiau visiškai neįsivaizduojamas įžūlumas yra tiesiog apsigalvoti. Pavyzdžiui, nusipirkti rožinės spalvos marškinius ir žalią švarką, savaitėlę panešioti, o tada metus vos vieną žvilgsnį į atvaizdą lifto veidrodyje susivokti: klaida. Nebegražu. Nežinau, ką aš tada galvojau?! Bet negi dabar neši į parduotuvę ir sakysi „noriu gražinti, nes kai pirkau, pasirodo, buvo pilnatis...“?!
Būtent. Tik aiškinti „kodėl“ – neprivalu ir nėra reikalo. Nes Vartotojų teisių įstatymo 14-ame punkte teigiama: „Jeigu pirkėjui nepatinka nusipirktos prekės forma, dydis, spalva, modelis ar komplektiškumas, jis turi teisę per keturiolika dienų nuo ne maisto prekių pardavimo dienos, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti ją analogiška preke. Jeigu pardavėjas neturi pakeitimui tinkamos prekės, tai pirkėjas turi teisę (…) grąžinti prekę pardavėjui ir atgauti už ją sumokėtus pinigus.“
Dabar užtrauksiu daug ką erzinančią giesmę „pas mus taip, o užsienyje kitaip“. Bet prieš teigiant „užsienyje pardavėjos šypsosi“ reikia prisiminti ne tik tų pardavėjų atlyginimus, bet ir apsibrėžti, ką vadiname užsieniu. Tai, ginkdiev, ne visas pasaulis už vienintelės nevykėlės Lietuvėlės ribų, nes, garbės žodis, susiraukėlių, dar gi apsijuosusių sintetines prijuostes, sovietinio aptarnavimo ortodoksių galima aptikti ramstančių ir Lenkijos, Čekijos ir Rumunijos prekystalius.
Tai kur tada mes dairomės? Į Vakarus, kur pieno upės teka, socialinės pašalpos ant medžių auga, o šypsena yra pardavėjos uniformos dalis. Pavyzdžiui, Anglijoje yra problema priešinga mūsiškei, dar vadinama „vestuvinio kostiumo reiškiniu“, kuomet didžioji dauguma vyriškų kostiumų yra masiškai begėdiškai grąžinami. Taip retai dėvimą drabužį ypatingos progos atveju vyrai nusiperka trumpam, tarkime vestuvėms, laidotuvėms ar šventinei vakarienei, o po iškilmių be sąžinės graužaties neša atgal į parduotuvę.
Svarbiausia – turėti pirkimo čekį ir nepražiopsoti keturioliktos dienos. Jiems nereikia aiškintis „kodėl“, o ir pardavėjos nesuirzta – nes nėra ko. Svarbiausia prisiminti kad čia „nieko asmeniško“ t.y. statistinė darbuotoja neturi jokio pagrindo susiraukti priimdama grąžinamą prekę ar ją keisdama (nebent ji būtų mažo butikėlio savininkė).
Vakarietiška pardavėja (sakau vakarietiška, o ne Vakarų, nes tokių jau randasi ir pas mus) paiso esminės taisyklės, kurios nežino susigūžęs mažo Lietuvos miestelio pirkėjas, tartum į šventovę baugščiai įžengęs tviskančion kosmetikos parduotuvėn – klientas visada teisus. Visada. Visai kaip tame anekdote apie indėnų vadą – jeigu jis kartais neteisus – žiūrėti į pirmą taisyklę.
Čia nekalbu apie vagystes, aptarnaujančio personalo žeminimą ir panašius įprastinės moralės normas peržengiančius akibrokštus. Tačiau parduotuvėje mums galima kiek norime ilgai matuotis drabužius, mėginti kad ir visų lūpų dažų spalvas, ant to paties riešo užpurkšti šešis skirtingus kvapus, matuotis to paties modelio batų tris skirtingus dydžius nė kiek nesibaiminant pamatyti surauktus antakius. Ar praktiškai dažniau raukomasi ar šypsomasi, netrukus sužinosime iš komentatorių.
Kalbant apie šypsenas, dažnas lietuvis kone didžiuodamasis teigia, kad jo susiraukimas esti bent jau nuoširdus, taigi neva vertingesnis už dirbtines aptarnaujančiojo personalo grimasas. Tačiau mandagumo šydas ar netašytas tiesmukumas – tai ne tik skonio bet ir profesionalumo klausimas.
Lietuvoje dar prieš keletą metų buvo visiškai normalu įeiti ir išeiti iš parduotuvės nė „nesukriuksėjus“, tik akimis atrėmus akylą pardavėjų žvilgsnį. Norėčiau sakyti, kad šitas „neaušinsiu burnos“ požiūris likęs praeityje, tačiau savo kailiu patyriau, kad kai kuriose parduotuvėse linksmai pasveikintos darbuotojos tik nepatenkintos burbteli – matyt, trukdau joms tikrintis Feisbuką, tuo tarpu tose išblizgintose stiklo lentynas poliruojančios merginos taip išdresiruotos, kad stačiai išgąsdina prie šypsenų nepratusį nuoširdų susiraukėlį. Ir tada kyla tas amžinas klausimas: ji mane sekioja, nes bijo, kad kažką pavogsiu ar tai – mano pačios paranoja?
Vieno prabangiausių Londono prekybos centrų „Harrods“ pardavėjos vienodai meiliai šypsosi ir beveidėms arabų šeichų žmonoms, ir po parduotuvę lyg po kokį muziejų nedrąsiai bimbinėjantiems turistams. „Gal galėčiau kuo padėti?“ klausimas gali būti suprastas įvairiai – nuo pataikavimo ar mėginimo sučiupti turtingą potencialų pirkėją iki mėginimo priversti žioplelį pasijusti nejaukiai.
Kartais mes patys išgirstame, ką norime girdėti, kai čiupinėjant šilką klausimas „gal ko ieškote?“ čiupinėtojo ausyse kažkodėl nuskamba kaip „neliesk“. Kiekvienas realybę suvokia savaip.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
