Bet pradėjom po truputį bandyti stotis ant kojų, stengėmės, išsinuomojom namuką, abu dirbti pradėjom. Dirbdavom tai vienas, tai kitas. Viskas, kas papuldavo, sekėsi sunkiai. Bet meilė, atrodė, nugalės viską.
Pradėjau lauktis vaikelio, bet persileidau. Mano vyras (tuo metu tik draugas) matė, kad labai sunku Lietuvoje gyventi, nusprendė išvažiuoti į užsienį dirbti ir paliko mane čia vieną. Kai išvažiavo, pradėjom vis mažiau bendraut, man skaudėjo, netekau visko, ko troškau. Buvau sugniuždyta ir labai įskaudinta.
Po poros mėnesių jis grįžo ir paprašė mano rankos. Aš sutikau, nes vis dar be proto jį mylėjau. Mes susituokėm.
Tačiau praėjus nedaug laiko, jis vėl išvažiavo ir aš vėl likau viena. Kartais atrodydavo, kad jis mane vedė vien dėl to, kad prisirištų prie savęs. Bet kai bandydavau jam tai pasakyti, jis labai supykdavo. Po vestuvių jį matydavau maždaug kartą į tris keturis mėnesius.
Taip praėjo dar dveji metai. Aš jaučiausi nelaiminga, pasinėriau į darbus, stengiausi pabaigti mokslus, bet iš pašalies atrodė, kad visi man kenkia, susirgau depresija nuo vienatvės, pradėjau žaloti save, nebegalėjau taip gyventi. Nusprendžiau, kad reikia viską baigti ir, sukaupus visas jėgas, pasakiau jam, kad noriu skirtis. Jis tik pasijuokė ir pasakė nešnekėt nesąmonių. Tada aš pradėjau pati su juo nebebendrauti, nerašyti laiškų, nebeskambinau.
Pradėjau stotis ant kojų, susiradau nauja darbą su linksmu kolektyvu, atsirado daugybė draugų ir pradėjo atsirasti dėmesys iš vyrų. Bet visiems atsakydavau tą patį: aš ištekėjusi, nors nė viena draugė jo nematydavo. Taip pradėjo mano gyvenimas keistis į gera, nors aš vis dar buvau jo žmona. Ir štai, beveik po trejų metų mūsų tokio bendravimo ir tokios santuokos, jis grįžo į Lietuvą.
Atsikraustėme į mano gimtine pas mano mamą, jis susirado darbą, aš susiradau kitą darbą ir pradėjom bandyti kurti gyvenimą iš naujo. Iš pradžių sekė pyktis po pykčio, kad nepadariau valgyti, nesutvarkiau namų. Aš pati dirbu po 12 ar net daugiau valandų, o ji iš manęs visko reikalauja. Jaučiuosi už viską atsakinga: visą savo algą padedu ant jo norų, sau išleidžiu tik būtiniausiems dalykams.
Visi aplinkiniai sakė: šiek tiek palauk, viskas susitvarkys. Bet jau praėjo beveik metai, kai mūsų gyvenime - nuolatiniai pykčiai. Aš trokštu tik vieno - kad viskas būtų kaip anksčiau, bet žinau, kad niekada taip nebebus.
Lovos reikalai man pasidarė šlykštūs, jis nuolat reikalauja, kad nori, o aš jam nebejaučiu to, ką jaučiau anksčiau. Sunku, kai žmogus, kurį, atrodo, turėtum mylėti labiausiai, prie tavęs prisiliečia, o tu nenori jo. Tiesiog kiekvienas jo prisilietimas man sukelia pyktį.
Tas amžinas priekaištavimas, kokia aš netobula, kokia negera, mane taip įskaudino, kad aš pradėjau jo nekęsti. Kai sakau jam, kad noriu skirtis, jis atsako, kad niekada to nebus. Nežinau, kodėl, atrodo, jam patinka vis dar žaisti tuo, kas giliai širdyje likę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
