Nes iš tikrųjų būna, ką šią savaitę parodė vėl „sublizgėjęs“ Rusijos Dūmos deputatas ir Liberalų demokratų partijos (juodas humoras visu gražumu) pirmininkas Vladimiras Žirinovskis. Žmogus, apie kurį seniai, regis, turėtų diskutuoti psichiatrai, jau du dešimtmečius neapleidžia posto parlamente ir apie savo reguliarius demaršus verčia diskutuoti politikos apžvalgininkus, o visus sveikos nuovokos žmones gūžčioti pečiais, kaip toks elgesys suderinamas su tautos atstovo mandatu. Galiausiai į atmintį sugrįžta sena rusiška patarlė, bylojanti, kad intelektinėmis pastangomis Rusija dažnai yra neperkandama.
Gana stebėtina, kaip didi savo kultūra ir kūrybine dvasios galia tauta tampa pilka ir kontroliuojama mase, kai kalbame apie politiką. Tačiau šįkart šiek tiek ne apie tai, o apie patį V.Žirinovskį. Nieko keisto, kad tokių veikėjų fone Vladimiro Putino, kaip vienintelio ir tinkamiausio nacijos lyderio, kuriamas įvaizdis tik sustiprėja. Menkinantys pasisakymai posovietinės erdvės valstybių atžvilgiu, negebėjimas susitaikyti su tuo, jog istorijos traukinys su Rusijos vakarinėmis kaimynėmis seniai prašvilpė (taip nekenčiamų Vakarų link, kad juos kur) valstybėje, kuri iš tikrųjų, kaip skelbia, norėtų palaikyti taikius santykius su kaimynėmis, nebūtų toleruojami.
Ir visgi, kaip gi čia imsies barti ar tramdyti tokius kolegos performansus, atvirai diskredituojančius Rusijos politinės realybės įvaizdį tiek šalies viduje, tiek užsienyje, kai faktiškai ši radikali retorika, išreiškiama su šovinistiniu patosu, sutampa su paties V.Putino subtiliai ir užmaskuotai įgyvendinama politine linija. Itin patogu valdyti šalį, kai sisteminė opozicija iš esmės legitimuoja tavo vykdomą politiką.
V.Žirinovskis savo egzistavimu valdžioje triuškina naivius argumentus, jog „rusų tauta yra niekuo dėta“, „žmonės sau, o politikai sau“ ir dar eilę panašių. Tauta pati išsirenka savo vedlius, o anot minėtus lozungus dažniausiai taikančiųjų, Rusijoje rinkimai juk – laisvi ir demokratiniai, ar ne? Nepaisant to, jog tiek jis pats, tiek liberaldemokratai nėra dominuojančios politinės figūros Rusijoje (6,22 proc. pastaruosiuose prezidento rinkimuose už V.Žirinovskį ir 11.67 proc. pastaruosiuose Dūmos rinkimuose už RLDP), tai nėra ir marginalai, bet jėgos, turinčios stabilų elektoratą.
Negana to, pasišlykštėtino elgesio ne itin sureikšmina ir politinis elitas – V.Žirinovskis išsaugojo balso teisę posėdžiuose ir tebuvo įpareigotas atsiprašyti pažemintos žurnalistės, o kad atrodytų rimčiau – taip pat nutraukta suplanuota jo paroda Dūmoje.
Parlamento etikos komisijos pirmininko žodžiai atsiduoda cinizmu – suprask, žurnalistai patys kalti, kad provokuoja senolį ir turi būti pasiruošę jo benefisams prieš užduodami klausimus. Turbūt nereikia priminti, kad neramumų Ukrainoje fone ne kartą pakartotą agresyvi pozicija Pabaltijo ir tos pačios Ukrainos atžvilgiu lieka garsiai nekvestionuotina. Summa summarum – Rytų fronte nieko naujo.
Įdomu - ką Rusijos kontekste į pradžioje minėtą priežodį „būna ir blogiau“ atsakytų sveikoji šios visuomenės dalis?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
