Turėjau vilties, kad neprabėgus tiems metams valdžia susiprotės ir padarys pataisas, kad vėl vaikučius galėtume nesukdami galvos auginti dvejus metus, bet... mūsų valdžia įsitikinusi, kad metų vaiką palikti darželyje ar svetimam žmogui yra normalu, o jeigu nori dar metus pabūti motinystės atostogose, na, tai išmok gyvent ir aprūpint vaiką būtiniausiais daiktais už 300 Lt...
Trumpai tariant - egzistuok / vegetuok, o ne gyvenk. Praėjus metams žinojau tiksliai, kad dukrytės vienos negaliu tikrai palikti, metukų mažytę palikt be mamos visai dienai, manau, būtų trauma vaikui. Kaip ir dauguma dabartinių jaunų šeimų, turim paskolą, ir reikėjo kažką galvot, kad ir mažytę dar galėčiau paaugint ir kad be pajamų visai neliktume.
Neslėpsiu, išėjau iš darbo ir stojau į darbo biržą, kad dar bent pusmetį turėčiau laiko pagalvoti, ką reikės daryt toliau (kaip žinia, pusę metų „Sodra“ moka bedarbio pašalpą, kuri vos ne dvigubai didesnė, nei aš būčiau antruosius motinystės atostogų metus gavus).
Turiu aukštąjį išsilavinimą, gana geros specialybės (neturiu patirties, tai ir didelis minusas), turėjau vilties, kad Darbo birža tikrai pasiūlys darbą pagal mano poreikius. Tie poreikiai labai minimalūs, bet... Mažai kas nori darbuotojos, kuri turi du mažamečius vaikus, ypač jei vienai jų nėra nei 2 metų, o dar be patirties.
Iš vienos įmonės net buvau išgirdus atsakymą: „Mes ne labdaros fondas, patirčių nedalinam“. Praėjus pusei metų pradėjau pati intensyviai ieškoti darbo, visur sulaukdavau tų pačių klausimų: „O kaip bus su vaikais“, „ką darysit, kai susirgs“ ir t.t.... Į visus šiuos klausimus turėjau konkrečius atsakymus, esu atsakingas žmogus ir suprantu, kad turiu pirma apmąstyt, ar aš turiu galimybę eiti dirbti.
Šį klausimą aptarėm ne tik su vyru, bet ir su visa savo ir jo šeima. Pažadėjo padėt. Tą ir pasakiau kiekvienam uždavusiam tokį klausymą, bet taip pat sąžiningai pasakiau, kad jeigu kokios rimtos ligos, tikrai neguldysiu močiutės ar tetos į ligoninę, o tikrai imsiu nedarbingumo lapelį ir gulsiu pati. Vieni tik tyliai pakrapštę pakaušį nepatikliai uždavinėjo klausimus, kiti tiesiai šviesiai pasakė, kad bijo priimti tokį darbuotoją, nepatikėjo mano žodžiu, kad be labai rimtos priežasties tų nedarbingumo pažymų nebus. Tad po viso to galiu padaryti dar vieną išvadą - šiais laikais be pažįstamų normalaus darbo rasti tikrai neįmanoma, o ką daryt, kai įtakingų pažįstamų neturi? Eit su aukštuoju dirbt kasininke? Taip, tai irgi darbas, vertas pagarbos, bet kam tada kalti mokslą ir mokėt už jį pinigus? Manau, nė vienas studijuojantis aukštojoje mokykloje negalvoja, kad jis eis dirbt kasininku. Kiekvienas turim savo tikslų ir ambicijų, bet kad jas pasiektume, turime pamiršt motinystę ir visą gyvenimą kovot už būvį.
O žinot, jeigu turėčiau galimybę atsukti laiką atgal, nieko nekeisčiau, nes manau, kad nė vienas darbas man nesuteiks tiek laimės, kiek nuoširdžios mano vaikų akys, gražūs žodeliai ir šilti apkabinimai. Esu kovotoja ir kažkada vis tiek pasieksiu savo tikslą, labai to noriu ne tiek dėl savęs, o kiek dėl savo vaikų, kad jie turėtų to, ko mes neturėjome.
Tik galėtų mūsų valstybė būti dosnesnė mamoms, kurios kažko bando pasiekt gyvenime, o ne „gegutėms“, kurios prisiperi vaikų, o paskui tie kaip vilkiukai bastosi prie prekybos centrų reketuodami pirkėjus, ar papuola į vaikų namus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
