Mano sūnus mokosi šeštoje klasėje ir staiga pasidarė neįtikėtinai dirglus – pradėjome gauti pastabas iš mokyklos, auklėtoja kvietėsi pasikalbėti net kelis kartus. Ji atrodė sunerimusi, nes visą laiką buvęs gana ramus ir net, sakyčiau, šiek tiek vangokas berniukas, dabar pradėjo tiesiog nenustygti vietoje.
Mokytojai išvien skundėsi jo plepumu, nesugebėjimu susikaupti, dirglumu. Pažadėjome problemą išspręsti. Aš net pradėjau įtarti, kad sūnus turi sveikatos sutrikimų, ar jį šitaip netikėtai paveikė ankstyva branda.
Pastebėjau, kad grįžęs namo jis taip pat kurį laiką neranda sau vietos, laksto iš vieno kambario į kitą, ką pradėjęs veikti, meta pusiaukelėje. Nesugeba atlikti namų darbų, nes tiek nesusikaupia, nuolatos blaškosi, tapo nervingas ir piktas. Dažnai skundžiasi galvos skausmais ir net skausmais krūtinės ląstoje.
Atėjus savaitgaliui jį tarsi kas permainydavo – užeidavo abejingumo ir apatijos priepuoliai, į visus pasiūlymus sulaukdavome standartinių atsakymų: nenoriu, neįdomu, aš noriu miego. Tiesą sakant, miego ir būdravimo režimas taip pat sutriko – jis čia lakstydavo lyg užsuktas, čia pasidarydavo mieguistas, rodos, be jokios regimos priežasties.
Kurį laiką niekaip negalėjau suprasti, kas negerai, ir gal būčiau pradėjusi lakstyti per gydytojus (juk įtariau problemas su širdimi), jei ne parduotuvės čekis, kurį radau savo sūnaus striukės kišenėje. Ruošiausi ją skalbti, nutariau iškratyti kišenes (kas turi vaikų, puikiai žino, kokie lobiai gali būti sukaupti kišenėse) ir radau ten suglamžytą popiergalį.
Kažkas, gal motiniška nuojauta, pastūmėjo mane pasidomėti, o ką jis perka už kišenpinigius? Visada sakosi perkąs pietus mokyklos valgykloje, o apie prekybos centrą tyli tarsi partizanas. Tikėjausi, kad tai bus kokie nors saldėsiai ar kontrabandiniai traškučiai, tik pamačiau visai ne tai. Pasirodo, mano sūnus slapčia pirko ir kasdien išgerdavo daugiau nei litrą pigaus energinio gėrimo.
Pabandžiau mintyse suskaičiuoti, kiek čia išeitų stiprios kavos puodelių per parą, ir pamečiau skaičių. Jis buvo neįtikėtinai didelis! Toks, tarsi mano šeštokas mauktų ją be paliovos, vieną puoduką po kito. Man viskas tapo aišku – ir jo dirglumas, ir mieguistumo priepuoliai.
Priremtas į kampą jis kuo gražiausiai viską man išdėjo. Taip, geria energinius gėrimus jau nuo spalio pradžios kiekvieną dieną. Nes skanu, ir jam tai patinka. Kaip nusiperka? Paprasčiausiai. Per pertraukas prie kasų būna tiek daug mokinių, kad kasininkės nelabai spėja susigaudyti, kas, kiek ir ko perka, vos spėja skenuoti prekes ir atsikratyti visa ta triukšmaujančia rėkaujančia minia.
Bendraklasiai taip pat geria energinius gėrimus, kartais po skardinę, kartais daugiau, nelygu, kiek turi pinigų. Mokytojos nieko nežino, nes butelius jie slepia kuprinėse, kurių niekas nekrato, o mėgaujasi uždraustu vaisiumi tik per pertraukas ar pakeliui į mokyklą.
Labiausiai mane pribloškė ne sūnaus prisipažinimas, o tai, kad jis visiškai nesuvokė, kad tas saldus putojantis vandenėlis gali sukelti kokių nors sveikatos problemų. Na, taip jis girdėjo, kad gerti energinius gėrimus nesveika, bet juk visi juos geria ir iki šiol sveiki gyvi!
Žinoma, aš tuoj pat informavau apie tai klasės auklėtoją, o pati ėmiausi priemonių, kad galėtume nugalėti šį žalingą įprotį. Gal bus sunku patikėti, tačiau sūnui išsivystė gana sunki priklausomybė nuo kofeino. Jis dar ilgai buvo nervingas, pasitaikė ir ašarų ir konfliktų, vaikas tikrų tikriausiai patyrė abstinencią. Kažkada esu rūkiusi, teko mesti, tad būsena, kurią išgyveno sūnus, buvo lyg du vandens lašai panaši į manąją – sudirgimas, pykčio protrūkiai, vėliau energijos stygius, net lengva depresija.
Reikėjo nemažai kantrybės ir moralinių jėgų, kad ištvertume, nes jaučiausi tarsi auginanti ne vieną berniuką, o visą būrį paauglystės sindromo kankinamų berniūkščių. Kartais norėdavau pabėgti iš namų – atrodė neužteks kantrybės.
Laimei, mes pamažu tvarkomės, ir viskas vėl pradeda tekėti įprasta vaga. Tačiau, tiesą sakant, man neramu – net jei energiniai gėrimai yra draudžiamas vaisius, vis tiek pernelyg lengvai pasiekiamas. Apie jų žalą tik padejuojama, ir viskas, faktiškai neįmanoma rasti jokios informacijos apie tai, kiek jų išgeria mokiniai, ar lengvai galima nusipirkti ir ką daryti tiems tėvams, kurių vaikai jau įniko gerti energinius gėrimus neįsivaizduojamais kiekiais.
Taip pat nėra informacijos apie tai, kaip galima atpažinti, kad vaikas įniko į daug kofeino turinčius gėrimus ir jo nervų sistema nuolat dirginama.
Manau, šią problemą derėtų nušviesti gerokai plačiau. Ir dar sykį pagalvoti, kas turi būti atsakingi, kad šie gėrimai nepatektų į vaikų rankas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
