Skaitytojui gali kilti klausimas, koks ryšys tarp gydytojų devyndarbių ir e-sveikatos, o konkrečiai – vienos iš e-sveikatos sudėtinių dalių – telemedicinos. Nors ministras ryšio nemato, jis yra. Turime daug gydytojų devyndarbių, nes Lietuvoje neteikiamos arba beveik neteikiamos telemedicinos paslaugos.
Paimkime pavyzdį – gydytojus radiologus. Lietuvoje , kurioje gyvena 3 mln. gyventojų, radiologai koncentruojasi didžiuosiuose miestuose Vilniuje ir Kaune, kur veikia gydytojus rengiantys universitetai. Penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, turinčiuose (ar turėjusiuose) virš 100,000 gyventojų, gyvena 41.5 proc. šalies gyventojų. Bet juose gyvena ir savo pagrindinę darbovietę turi net 325 Lietuvos radiologai iš 367 (2012 m. duomenys).
Provincijos ligoninės susipirko rentgenologinių tyrimų įrangą, tačiau joms stinga gydytojų radiologų. Tiesa, daugeliui radiologinių tyrimų atlikti gydytojo radiologo dalyvavimas nebūtinas. Tyrimus atlieka radiologas technologas, o aprašo – gydytojas radiologas. Kadangi dauguma gydytojų radiologų gyvena ir pagrindinę darbovietę turi didžiuosiuose miestuose, jie daugiausia ir aprašinėja provincijos gydymo įstaigose atliekamus radiologinius tyrimus.
Ministras stebisi, kaip tai gali būti, kad gydytojas, kurio pagrindinė darbovietė Klaipėdoje, dirba Radviliškyje, Rokiškyje ir panašiai. Kaip toks gydytojas spėja apvažinėti visas gydymo įstaigas, kuriose dirba? Naivus tas mūsų ministras. Arba patarėjai blogi. Nes nepaaiškina ministrui, kad bent jau gydytojai radiologai į provincijos ligonines užklysta tikrai nedažnai. Radiologiniai tyrimai čia įrašomi į CD ir per kurjerių įmones pasiunčiami gydytojui radiologui į didmiestį. Kur gydytojas tyrimus peržiūri ir aprašo. O tos gydymo įstaigos, kurios jau turi radiologinių vaizdų archyvavimo ir persiuntimo įrangą, komunikuoja su gydytoju radiologu internetu.
Natūraliai kyla klausimas – kodėl iki šiol Lietuvoje egzistuoja toks primityvus medicinos paslaugų teikimo modelis. Visose išsivysčiusiose ir mažiau išsivysčiusiose šalyse gydytojai radiologai, norintys papildomai užsidirbti, šalia pagrindinės darbovietės dar įsidarbina ir vienoje iš teleradiologijos paslaugas teikiančių kompanijų, kurios aptarnauja gydymo įstaigas, kurioms trūksta gydytojų radiologų. Tyrimai peržiūrimi ir aprašomi naudojant elektroninės komunikacijos priemones. O radiologai dirba nedaugiau kaip 2 gydymo įstaigose.
Gal Lietuvoje trūksta specialios įrangos, PACS ir RIS serverių, greitaeigio interneto, kad gydytojo radiologo paslaugos galėtų būti teikiamos per atstumą? Įrangos dar trūksta, ypač provincijoje, tačiau problema ne tame. Problema tame, kad gydymo įstaigos, norėdamos gauti iš teritorinių ligonių kasų kvotą radiologiniams tyrimams, kurie apmokami iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, turi pateikti įrodymus, kad turi ne tik radiologinių tyrimų įrangą, bet ir gydytojus radiologus savo etatų sąraše. Todėl yra pasiryžusios mokėti gydytojui vien už įsidarbinimą, kad turėtų ką parodyti teritorinėms ligonių kasoms.
Ir taip yra ne tik su radiologais. Neseniai Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) trišalės tarybos posėdyje Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos atstovas Kęstutis Štaras išdrįso viešai pasakyti, kas visiems ir taip žinoma, kad keistos etatų politikos gydymo įstaigoms tenka imtis, kad neprarasti licenzijos vienos ar kitos medicininės paslaugos teikimui. Anot jo, griebiamasi fiktyvių įdarbinimų tam, kad įstaiga galėtų įrodyti esą ji atitinka visus akreditavimo reikalavimus.
Ar toks provincijos ligonių vadovų elgesys yra smerktinas? Vargu. Nes pacientas radiologinį tyrimą gali pasidaryti arti namų, o jį aprašo kompetentingas didmiesčio gydytojas. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ministras nesiruošia siuntinėti provincijos gyventojų pasidaryti rentgeno tyrimą į Vilnių ar Kauną.
Jeigu ministras nori išgyvendinti gydytojų devyndarbystę, tai trumpiausias kelias būtų atšaukti tokią archainę tvarką ir skirti gydymo įstaigoms radiologinių tyrimų kvotas ne tik atsižvelgiant į jose įdarbintų radiologų kiekį, bet ir jų turimas sutartis su teleradiologijos paslaugų kompanijomis, bei šių kompanijų turimus pajėgumus. Tai ne tik paskatintų teleradiologijos ir kitų telemedicinos paslaugų plėtrą, juo labiau, kad interneto sparta ir skvarba pasaulyje nusileidžiame tik Pietų Korėjai. Bet ir ištrauktų Lietuvą iš paskutinės vietos Europoje e-sveikatos srityje.
Kaip iki šiol ministrui niekas to dar nepatarė? Juk e-sveikata yra vienas pagrindinių ES prioritetų 2014-2020 metų plėtros perspektyvoje.
Manau, kad ministras tokį patarimą turėjo girdėti. Lietuvos bėda yra ne ministro kompetencija, o jo įsitikinimai (arba pasirinktas politinis amplua). Taip jau yra, kad inovatyviškumas yra daug labiau būdingas privačioms klinikoms, nei viešosioms gydymo įstaigoms. O kadangi ministras V.P.Andriukaitis paskelbė privatininkams šventąjį karą, nei teleradiologijos, nei telemedicinos mes neturėsime tol, kol didžiųjų miestų viešosios gydymo įstaigos neišsijudins teikti šias paslaugas. Žinant pastarųjų inerciją ir nelankstumą apmokant gydytojams už jų darbą, drįstų prognozuoti, kad greičiau sulauksime naujos vyriausybės, nei telemedicinos paslaugų plėtros Lietuvoje.
Gediminas Kostkevičius yra technikos mokslų daktaras, „Baltic Orthoservice“ generalinis direktorius
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
