Kai brolis paaugo, supratau, kad mama temato manyje tik nemokamą, lengvai pasiekiamą auklę ir žaisliuką augančiam broliui. Žinau, tai kvaila, bet vis dar prisimenu, kaip jis mane nebaudžiamas apkandžiodavo iki kraujo, kai dygo dantys ar kaip vožė į akį barškučiu taip stipriai, kad trūko kapiliaras ir beveik du mėnesius vaikščiojau kraupiai raudona akimi, o kiti vaikai manęs bijojo ir šaipėsi.
Iš manęs visada buvo reikalaujama kur kas daugiau – gerai elgtis, tvarkingai atrodyti, dirbti namuose. Viena iš mano pareigų buvo gana keista – visada laikyti kambario duris atidarytas, kad brolis bet kada galėtų užeiti į vidų. Neturėjau nieko, kas būtų tik mano, galbūt išskyrus drabužius (suknelės jo nedomino), tačiau visi mūsų žaislai mamos buvo suskirstyti šitaip: asmeniniai brolio žaislai ir mudviejų žaislai. Brolio pieštukai ir mudviejų pieštukai. Brolio mašinytės ir mudviejų lėlės, kurioms jis nukarpydavo plaukus ar juodu flomasteriu apipaišydavo veidus.
Vienąsyk nugirdau, kaip mama su pasididžiavimu pasakoja apie mudu, savo artimai draugei: pirma pasigimdžiau sau auklę, o tik tada pasigimdžiau sau vaikiuką. Po to nugirsto pokalbio aš pradėjau savo brolio tyliai metodiškai nekęsti. Vaikiškai, stipriai iš visos mažos širdies, net nesusimastydama, kad mano brolis niekuo dėtas, kad jis pats yra jos nesveikos aklos meilės įkaitas.
Pradėjau daryti mažas bjaurias kiaulystes, kurios gerokai praskaidrindavo man gyvenimą – meluodavau kitiems vaikams, kad mano brolis šlapinasi į kelnes ir valgo žemes. Slapčia sulaužydavau ir išmesdavau jo žaislus. Apliedavau vandeniu piešinius, draskydavau spalvinimo knygeles. Jei mama mane pagaudavo, atsiimdavau savo diržo dozę, o tada vėl pradėdavau dairytis ką čia tokio iškrėtus. Džiūgavau kada jis nusidauždavo kelius ar nukritęs nuo sūpynių susikruvindavo nosį.
Kai paaugau ir įgijau proto, suvokiau, kad nieko tuo nepasieksiu. Kad vienintelis dalykas, kuris leis man išsikovoti daugiau pelnytos meilės ir dėmesio, tai įrodyti mamai, kad esu, tikrai esu geresnė už jį. Pragarišku darbu ir užsispyrimu pasiekiau visko, ko tik norėjau. Puikiai baigiau mokyklą, įstojau į valstybės finansuojamą vietą VU, visą laiką kol mokiausi gaudavau padidintą stipendiją, visi kurso vaikinai buvo draugiškai mane įsimylėję, tačiau aš išsirinkau geriausią... ir vis tiek likau už mamos meilės laivo borto.
Vargšas mano broliukas, nieko doro iš jo neišėjo. Nuo vaikystės išmokytas girdėti tik žodį „taip“ jis neištvėrė realybės spyrių į veidą. Prasigėrė, nevedė. Vis dar gyvena su mama. Tiesą sakant, galėčiau drąsiai jį pavadinti nevykėliu. Tačiau kodėl, vos prisiminus jį, tokį niekam tikusį, man net sutraukia žandikaulius iš paties tikriausio pavydo?
Kartais, galvodama apie visus savo pasiekimus ir visą savo gyvenimą, turiu tyliai pati sau pripažinti, kad viskas ko aš pasiekiau, tai tik mano brolio dėka. Nebūčiau ėdama pavydo, nenorėčiau įrodyti, kokia nuostabi esu, būčiau likusi pilka pelyte, cypčiojančia prie viryklės, valanti snarglius būriui vaikų. Nebūtų mano gyvenime nei diplomų, nei nuostabaus vyro, nei verslo, nei pinigų. Tikriausiai nieko nebūtų... Ir tada pagalvoju – o jei mama vis dėlto buvo teisi. Jei jis ir yra, tas geresnis?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
