Gerai atsimenu ir visą gyvenimą prisiminsiu, kaip mes likome keturiese – aš, vos vienuolikos, mama ir dvynukai, kurie tada dar nebuvo net metų amžiaus. Labai žaviuosi savo mama, gerbiu ją ir gerbsiu, nes nepasidavė. Nes sugebėjo mus užauginti viena, nors jai buvo labai sunku. Žinau iš draugių gyvenimo, yra ir kitokių atvejų – vienos mama po skyrybų prasigėrė, kitos susirado patėvį, kuris mano draugę muša ir prie jos visaip priekabiauja, ji net bandė žudytis... mano mama mus nuo to siaubo išgelbėjo.
Kai likom vienos, ji ilgai su manim kalbėjosi ir viską paaiškino. Kad dabar jai reikės mano pagalbos, nes aš esu vyriausia, mama turės rasti darbą ir gal net ne vieną, nes išgyventi reikia pinigų, o ji nenori, kad mums ko nors trūktų. Buvo labai sunku, šito neslėpsiu. Grįžusi iš mokyklos likdavau namie viena, nes kai baigė mokėti „Sodros“ pašalpą, mama tikrai rado kelis darbus.
Kadangi broliui ir seseriai darželio nebuvo iki mano grįžimo, juos prižiūrėdavo mama, o tada grįžusi aš jais rūpinausi. Labai anksti sužinojau, ką reiškia atsakomybė, tas jausmas, kai negali išlėkti iš namų kada nori ir leisti laiką su draugais, kai negali eiti į jokius vakarėlius ar išvažiuoti į ekskursijas kelioms dienoms, nes namie reikia prižiūrėti du mažus vaikus, nes daugiau nėra kam to padaryti. O kartais taip norėjosi būti su draugais, pavydėdavau jiems tos laisvės.
Mama visada mane suprato, sakė, kad gailisi, bet prašė dar pakentėti, kol atsistosime ant kojų. Sakė, kad kasdien dėkoja už tokią puikią dukrą kaip aš ir kaip ji manim džiaugiasi. Po tų žodžių aš buvau pasiryžusi mamai padėti, kad ir kiek man tai kainuotų. O dar ir mačiau kiek daug ji dėl mūsų dirba.
Mano mama tvarkė žmonių namus dienomis, o naktimis dirbdavo naktinėje pamainoje visą parą veikiančioje parduotuvėje, taip pat pamainomis. Kartais ir visam savaitgaliui likdavome namie vieni, o aš visada buvau už vyriausią. Išmokau viską padaryti – ir pagamindavau pietus ir vakarienę, ploviau indus, skalbiau, ravėjau. Išmokau nurengti ir aprengti mažiukus, paruošti jiems rūbus ir užpakalius nuvalyti. Nei vienas per tą laiką nei susižeidėm, nei atsitiko kas nors baisaus.
Niekada nesijaučiau per maža rūpintis broliu ir seserimi. Žinojau, kas pavojinga ir neleidau to daryti jiems, pavyzdžiui eiti prie upės ar tvenkinio, kišti daiktų į rozetę ir panašiai. Žinojau, kad mamai labai sunku, ji daug dirba ir jai reikalinga mano pagalba, nes daugiau nėra į ką atsiremti, mes vienos turim atsilaikyti prieš viską.
Dabar mums jau lengviau. Dvynukai pradėjo lankyti tą pačią mokyklą, aš juos nuvedu ir, kai galiu, parsivedu. Kai negaliu, jie grįžta patys ir laukia manęs namie, net susitvarko. Dabar jiems jau aštuoneri. Kartais pagalvoju, kad mano broliukui ir sesutei reikia mažiau priežiūros negu tokiam kaimynui iš kito namo, kuris girtas tai vos nepalenda po mašina, tai su kuo nors susimuša, tai apsivagia parduotuvėje.
Šiemet man bus aštuoniolika. Aš daugiau negu metus pati dirbu ir pinigų iš mamos neimu, prisidedu prie namų išlaikymo. Tikrai nesu tinginė – vasarą renku uogas, grybus, padedu kaimynams, už pinigus raviu jų daržus, tvarkau sodybų aplinką, žiemą nukasu sniegą, kai turiu laiko, prižiūriu už pinigus kitus vaikus, mane kaip auklę visi mielai ima, nes žino kokia atsakinga ir rūpestinga aš esu. Žino, kad beveik viena užauginau brolį ir seserį.
Mamą verkiančią matau retai, bet vakar ji apsiverkė, nes buvo sunki diena ir dar perskaitė internete apie tai, kad nebus galima palikti vaikų vienų iki keturiolikos metų. Parodžiau jai tą straipsnį pati, nes galvojau, kad mamai bus juokinga, nes mes puikiai susitvarkėm, o čia rašo tokias nesąmones, net baisu.
O mama perskaitė ir apsiverkė. Pamačiau ašaras, viską supratau ir man pasidarė labai skaudu – dabar praktiškai norima įrodyti, kad ji buvo bloga mama, kad nemokėjo mumis rūpintis, nors tai tikrai netiesa.
Apsikabinau ir paklausiau, ko dabar verkia, nes jau nereikia dirbti naktinėse pamainose ir vakare ji būna namie viena, mama pasakė – verkiu dėl kitų moterų, tokių kaip aš ir dėl šeimų, tokių kaip buvom mes.
O tada dar pasakė, kad tokiu atveju mes būtume iš jos atimti ir augtume vaikų namuose. Dabar esame laiminga šeima, kuri gyvena gal ir nelabai turtingai, bet mes mylim vieni kitus, laikomės vieni kitų ir rūpinamės vienas kitu. Ir taip bus visą gyvenimą. O kas laukia tų, kurie tik pateks į tokias situacijas? Kas mums būtų buvę?
Kai tėvai išsiskyrė niekas nepasiūlė pagalbos. Neatsirado jokių žmonių, kurie galėtų nemokamai prižiūrėti du mažus vaikus, kol mama dirbo. Niekas neatėjo ir nepaklausė, ar mums sunku, ar susitvarkom, ar nieko netrūksta.
Pasijaučiau labai bjauriai, nes susidaro toks įspūdis, kad jei mama palieka vaikus namie vienus, tai tik todėl, kad nori palakstyti ir pagyventi savo malonumui. Kad reikia dirbti ir kartais naktimis, tiems ponams nerūpi. Rimtai, o kas jiems? Gauna tiek, kad tikriausiai gali nusamdyti savo vaikams po keturias skirtingas aukles ir nepastebi tų, kurie negali nusisamdyti nei vienos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
