Kiek atsimenu, mama dirbdavo ir dienom, ir naktim tam, kad man su broliu nieko netruktų. Bet ji rasdavo laiko ir mus ruošti savarankiškam gyvenimui, rodyti ir pasakoti, kas yra blogai, o kas gerai. Ji mums daug aiškino, pasakojo, kaip reikia elgtis, mąstyti, žiūrėti į pasaulį, kad būtume dori, darbštūs ir sąžiningi žmonės.
O paskutinę savo gyvenimo dieną ji man pasakė: „Eik vaikeli, į mokyklą, bet žinok, kol pasibaigs tavo pamokos, manęs jau šitame pasaulyje nebus“. Paleido mano ranką ir pridūrė: „Nepamiršk, kad mokytis reikia, tad eik...“
Tiesa, iš mokyklos mane iškvietė brolis, tad dar spėjau pabūt su ja valandžiukę, bet man atrodo, kad ji jau nieko nesuvokė, jos mintyse karaliavo klastingas vėžys. Iki šiol matau ta vaizdą prieš akis, kaip ji rėkė iš skausmo nesavu balsu. Deja, gydytojams jos nepavyko išgelbėti.
Taip pat šventai tikiu, kad mama man iš viršaus atsiuntė dukrą, kad turėčiau tikslą gyvent ir nenueičiau šunkeliais kaip dauguma penkiolikmečių. Kodėl taip rašau? Nes mama mirė mėnesio 16-ą dieną, o lygiai po trejų metų, 16-tą dieną, man gimė dukra.
Tikiu, kad mama saugo mane iš viršaus ir gailiuosi, kad ne visada buvau ta gera dukra, kokia ji mane norėjo matyti, ir dėl to, kad nespėjau pasakyt jai, kaip ją myliu, bei atsiprašyti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
