Laiškas mamai: „Ačiū Tau už kantrybę“

Toldama nuo savo vaikystės bandau įžiūrėti prisiminimų nuotrupas ir tarsi per padūmavusį stiklą matau Tave, mamyt, dar man visai mažai esant, skubančią atnešti gerti. Ir taip kas vakarą. Ačiū Tau už kantrybę. Dabar, norėdama vėl ir vėl nukeliauti daug metų atgalios, kartais namiškių paprašau, kad apkamšytų šilta antklode. Apima tokia palaima ir net užsimerkti nereikia – regiu Tave, mamyt, jaučiu Tavo rankų šilumą ir meilę, kuri lydi iki šios dienos. Malonumų minutės, valandos, dienos pavirto į dėkingumo metus.

Toldama nuo savo vaikystės bandau įžiūrėti prisiminimų nuotrupas ir tarsi per padūmavusį stiklą matau Tave, mama.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Toldama nuo savo vaikystės bandau įžiūrėti prisiminimų nuotrupas ir tarsi per padūmavusį stiklą matau Tave, mama.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lolita Putramentienė

May 4, 2014, 12:24 PM, atnaujinta Feb 14, 2018, 8:34 AM

Žvilgsnis į daugelį dalykų ir atsitikimų šiandien įgauna istorinę prasmę, nes tai – jau buvo. Su Tavim, su manimi ir kitais, kurie kartu gyveno ir yra šiandien vis dar šalia. Nereikšmingos smulkmenos, kurių mes nefiksuojame, šiandien yra maloniausi prisiminimai. Mokėjai tyliai ankstyvais rytais pakurti krosnį, kad mūsų nepažadintum. Tik dabar skeliama malka, pečiaus durelių girgždesys, degtuko brūkštelėjimas, glamžomo popieriaus šiugždesys – tarsi muzikos garsai, užstrigę mano sąmonėje ir lydi lig šiol. Toks vaikystės ryto šventumas!

Įdomiausi pasakojimai apie karą ir su juo susiję įvykiai. Tai buvo tuomet nesuvokta vaikišku protu realybė, kurią patyrei Tu, būdama dar vaikas. Ir aš save bandžiau sutapatinti su Tavimi. Beveik pavydėjau visų tų įvykių, kad vyksta ne čia ir ne dabar, ir aišku, ne su manimi...

Neatsimenu, kada Tu man pasiuvai man pirmąją lėlę. Ji buvo pati gražiausia ir mylimiausia, Tavo rankų ir širdies įkvėpta. Bet kai nusivedei į parduotuvę ir ten išvydau vokišką, kuri kainavo, kaip supratau vėliau, didžiulius pinigus, skudurinė lėlytė man pradėjo nebepatikti. Aš ją gudriai paslėpiau. Negrįžtamai. Atleisk. Tu buvai tokia išmintinga, kad viską norėjau daryti kartu su Tavim, o Tu dažnai leidai. Gal buvo ketveri, kai pradėjau siūti siuvimo mašina. Na, ir kas, kad be siūlo ir tik popierių – taip gimė bilietai, pinigai, o po to – lėlių suknelės, dar vėliau – rūbai sau ir Tau.

Žiemos vakarais laiškus kartu rašėme ir piešėme seneliams į kaimą. Gal tai ir buvo pomėgio pradžia laiškams rašyti? Dabar jau žinau, kaip Tu moki jausmingai sulaukti laiško, juo nustebti ir padėkoti. Ačiū už žinojimą, kad yra pasauly ta vieta, kur laukiami laiškai...

Visokius sumanymus leidai įgyvendinti tuoj ir greitai. Leidai lysvėje sėti ir auginti (nors nieks ir neužaugdavo), megzti ir nerti, skalbti ir lyginti, kol liežuvį nusideginau, skaityti garsiai "Šluotos" kalendorių, kuris Tau nepatiko, virti ir kepti – vistiek kas nors suvalgys... Ir taip be galo...

Dažnai mintyse Tave matau vasarą su kremine suknele atverčiama apykakle, kuri tau labai tiko. Ir aš dažnai prašydavau, kad Tu tik šitaip rengtumeisi. Nors savo rankomis siuvai sau ir kitiems, pati gausybės drabužių neturėjai. Net šiandien prisimenu Tavo daugiau nei prieš 25 metus pasakytus žodžius - "Puoškitės, nes gyvenimas praeis greitai, o gražiu drabužiu ir neteks pasidžiaugti". Tikra tiesa – Tavo spintoje, kiek siekia mano atmintis, kabėjo juodo aksomo suknelė, kurios Tu niekada neapsirengei. Suprantu, kad gyvenimas ir Tavo jaunystėje buvo skubus ir sunkus, tad aksomas taip ir liko spintoje, palytėtas Tavo darbščių rankų...

Jei būtų toks apdovanojimas už meilę profesijai, aš jį pirmiausia įteikčiau Tau. Tu be galo mylėjai "kriaučiaus" amatą ir oriai ėjai į darbą, be kančios, kaip einama į labai svarbų įvykį... Kai man būna labai sunku darbe, bent trumpam prisimenu Tave, matau prasmę mokytojos darbe. Žinau, kad džiaugiesi, kai man sekasi. Mano sėkmė – tai Tavo sėkmė.

Jei būtų teikiamas apdovanojimas už mokėjimą džiaugtis kitų sėkme, gerais darbais, laimingais atsitikimais – Tu būtum pirmoji. Skaidriu nusistebėjimu, naiviu tikėjimu ir džiugesiu Tavo balse niekas negali prilygti. Mums lieka tik mokytis. Atidus išklausymas, tobulas mokėjimas domėtis mūsų gyvenimais ir paremti daro Tave beveik šventąja. Be galo pasakočiau kaip Tu tai moki, mamyt.

Daug ko mes išmokome iš Tavęs. Ir vis dar mokomės. Siuviniai lėlėms ir sau, mezginiai ir virtuvės paslaptys, buities darbai, žemės tvarkymo pradžiamokslis – tai Tavo mokykla. O joje – ramios pamokos be pakelto balso, be sugadintos nuotaikos, tik tylus padrąsinimas veikti toliau. Mes labai stengėmės ir tebesistengiame toliau.

Tu – pavyzdys, kaip gyventi be perdėto patoso, darniai ir kantriai dviese, trise, keturiese. Meilė – kaip savaime suprantama amžinoji vertybė, kuria spinduliuoji savo artimui. Įvykiai, atsitikę Tavo gyvenime, tave subrandino taip tobulai, ko negalima išmokti jokiuose universitetuose. Su Tavim, mamyte, patyrėme besąlygišką meilę mums, savo vaikams ir vyrams. Už tai Tau nuoširdžiai Ačiū.

Visad giedro veido, linksmų akių, jaunatviškos nuotaikos Tu mus sutinki ir išlydi, todėl mums gera čia būti vėl ir vėl.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: antrajame ture – G. Nausėda ir I. Šimonytė