Mūsų Lietuvos didžioji kunigaikštystė, Tarpukario laikotarpio istorija ir pokario partizaninis judėjimas, ne galėtų, bet turėtų būti pateikiami mokyklose kaip pasididžiavimas.
Mažai kas giliai susimąstė, kodėl pavyzdžiui lenkai Žalgirio mūšį interpretuoja savaip. Istorija jau seniai tapo nebe mokslu, o priemone patriotiškumui pakelti. Kiekviena save gerbianti pasaulio tauta žino, kad savo piliečių patriotiškumui pakelti galimi visi metodai, net jei jie ir kertasi su istoriniais faktais. Kaip nuo mažens bus auklėjami vaikai – tokia patriotiškumo samprata ir išliks jų pasąmonėje visą gyvenimą.
Taip yra išugdomas atsidavęs savo šaliai patriotas. Užaugęs žmogus mylės ir didžiuosis savo šalimi. Jis ims nekęsti visų tų, kurie bent kiek pasisako prieš Lietuvą.
Eiliniai europiečiai apie mūsų įdomią istoriją ir apie mūsų tautą mažai ką žino. Eiliniam europiečiui labai svarbu turėti emocinį ryšį su tuo apie ką eina kalba. Jeigu europietis matytų ir girdėtų dažniau savo gyvenime tą paslaptingą žodį „Lithuania“ ir faktais paremta istoriją, tuomet ir jo galvelėje žodis „Lithuania“ asocijuotųsi su gerbiamais ir išdidžiais žmonėmis.
Kas vyksta žmogaus sąmonėje iš principo: kiekvienas žmogus yra kaip informacijos sugėrėjas. Kas jam yra priimtina, tą ir sugeria į save, o kas nepriimtina, tą automatiškai atmeta. Nepriimtina žmonėms yra tai – kas yra nežinoma. Kuomet tavo šalį žino kuo daugiau europiečių, tuomet ir tų europiečių sąmonėje automatiškai tu tampi gerbtinas taip pat. Keičiasi santykis, žmonės nebežiūri vienas į kitą iš aukšto, jie tampa lygiaverčiais.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
