Žinoma, atsiranda sutinkančių su mano išreikšta nuomone, pasitaiko ir nesutinkančių, tačiau sugebančių argumentuotai pagrįsti savo požiūrį. Pastaruosius gerbiu labiausiai – kuo daugiau skirtingų nuomonių, tuo geriau. Viena tiesa egzistavo tik Tarybų Sąjungoje ir aš nieku gyvu nenoriu grįžti į tuos laikus. Tačiau vis tik tokie komentarai tesudaro ne daugiau nei pusę viso srauto. Visa kita mane verčia kelių sekundžių intervalu kilnoti antakius iš nuostabos, o organizmą dideliais kiekiais gaminti vitaminą C, nes negaliu liautis juokęsis.
Paskaičius ilgiau, smegenys netgi ėmėsi sunkaus darbo kategorizuoti visą tą šabakštyną. Netgi sudariau top 10 mane labiausiai linksminančių komentatorių grupių. Šių kategorijų atstovų sutiksite ne tik mano straipsnių komentaruose, jų minčių sklaida pastebima šalia kiekvieno publicistinio pobūdžio rašinio, visai nesvarbu, kas jį parašė, kokia buvo tema ir kur jis buvo publikuotas. Taigi, jūsų dėmesiui Top 10.
10. Tai komentatoriai, kurie į savo tekstą privelia tiek klaidų, jog jis tampa praktiškai neįskaitomu. Nieko baisaus, jei įvėlėte vieną kitą klaidą per aplaidumą ar po kuria nors balse nepažymėjote nosinės dėl paauglystės metais praleistos lietuvių kalbos pamokos. Kalbu apie tuos, kurie viename žodyje daro tris klaidas, nepažįsta nė vieno skyrybos ženklo arba netgi dešimt žodžių suplaka į vieną. Tokių tekstų net nesivarginu šifruoti, nes akivaizdu jog šių žmonių išsilavinimas yra tokio žemo lygio, kad nepakenktų pasikartoti ir trečios klasės kursą.
9. Tai žmonės, manantys, kad tai aš nemoku rašyti. Jiems nelabai įdomi straipsnio tema, bet būtinai užkliūna, kad mano tekstas per ilgas, per trumpas, ne tuo stiliumi parašytas, palietęs ne tuos aktualijos aspektus. Kartais jiems regisi, kad straipsnis nukopijuotas nuo kažko, kas turi panašią nuomonę ir tiesiog perdėliojus žodžius į kitas vietas, numestas neišprususiai liaudžiai. Šios kategorijos asmenims siūlau tiesiog neskaityt nieko, kur matysite Štuopio pavardę. Jums aš niekuomet neįtiksiu, atsiprašau.
8. Čia norėčiau paminėti tuos, kurie mano, kad straipsniai užsakyti. Tai ypatinga paranojikų veislė, kuri veikiausiai tiki, kad amerikiečiai niekuomet nebuvo Mėnulyje, kad planetą valdo paslaptingi žydų sindikatai ir kitomis sąmokslo teorijomis. Anot jų, parašęs straipsnį apie greituosius kreditus, buvau nusamdytas Lietuvos smulkiųjų vartojimų kreditų asociacijos, kai rašiau apie rūkymą, mane jau įdarbino stambiosios tabako kompanijos, o kai teigiau, kad Lietuvoje gera gyventi kaip niekada, buvau apkaltintas valdančiosios koalicijos užsakytos propagandos skleidimu.
Tiesą sakant, būtų neblogai turėti tiek daug pajamų šaltinių, mano pragyvenimo lygis ženkliai pagerėtų. Šie komentatoriai veikiausiai patys yra korumpuoti arba slapčia trokšta tokiais tapti palankiai susiklosčius aplinkybėms, tad jiems visiškai nesuvokiama, kaip kas nors gali neatlygintinai švaistyti laiką vardan to, idant pareikštų savo nuomonę, kuri (tik pamanykit!) nesutampa su jų asmenine. Jei visgi šie žmonės pridėję prie širdies ranką gali prisiekti, kad taip nėra, siūlau kreiptis į medikus, galbūt tai pirmieji šizofrenijos simptomai.
7. Keiksmai, užgauliojimai, bandymai įžeisti ir netgi grasinimai „duot į snukį“. Tokiomis priemonėmis autorių mėgina paveikti tie, kurių riboto tūrio smegenys nesugeba rasti prieštaraujančių argumentų. Visuomet lengviau pasiųsti oponentą kuo toliau, nei diskutuoti, juk tai reikalauja pastangų, koordinuotos pilkųjų ląstelių veiklos, turtingo žodyno ir laiko, geriau jau jį išnaudot geriant alų. Šios kategorijos atstovus turiu nuvilti – naktimis miegu ramiai, kadangi mane įžeisti gali tik žmonės, kuriuos aš gerbiu. O jūs padarėte viską, kad nebūtumėte gerbiami.
6. Dar vienos rūšies paranojikai. Šie yra įsikalę į galvą teoriją, kad autorius sėdi prie kompiuterio ir skaitydamas neigiamus komentarus patiria didžiulį malonumą dėliodamas jiems minusus, o skaitydamas teigiamus – pliusus. Beje, ką tik mokslinio pažinimo vedinas pabandžiau apdovanot dviem pliusais vieną komentarą, man nepavyko, leidžiamas tik vienas. Tad peršasi išvada, kad pasak šių žmonių, aš lakstau nuo vieno kompiuterio prie kito per visą miestą, kad tik turėčiau daugiau pliusų. Gal koks slaptas gerbėjas tai daro už mane... Ačiū jam, bet pranešu, kad pliusai man reikalingi ne daugiau nei sniegas gegužės mėnesį.
5. Žmonės, kurie tiesiog negeba suvokti teksto. Gali jiems postringauti apie prezidento rinkimus, o grąžos gausi komentarą apie bitininkystę. Gal tai koks man nežinomas psichikos sutrikimas. Jei taip, tai jis turi ir lengvesnę formą. Kai iš konteksto ištraukiami kokie du sakiniai ir jais remiantis neakivaizdžiai man oponuojama taip, kad net dūmai iš ausų rūksta, o galiausiai paaiškėja, kad aš su komentatoriumi turiu tą pačią nuomonę. Taip ir lieku išsižiojęs.
4. Ketvirtą poziciją užima tie, kurie į mane kreipiasi „vaikeli“, „jaunuoli“ ir įrodinėja, kad mano nuomonė pasikeis kai tik subręsiu, įgysiu gyvenimiškos patirties, mane gyvenimas nuskriaus ir t.t. Šie žmonės vis dar vadovaujasi šimtmečio senumo nuostata, teigiančia kad vyresnis visuomet protingesnis, jis visada teisus. Jiems atrodo, kad žilagalvis, iš kurio be didelio vargo telefoniniai sukčiai išvilioja tūkstantines sumas ir kuris nesusitvarko netgi su televizoriaus distanciniu pulteliu, būtinai yra išmintingesnis už dvidešimtmetį studentą. Nenuvertinu patirties ar su amžiumi ateinančios išminties, bet jei pirmiausia žmogų ir jo mintis vertinate pagal jo amžių (o aš savęs jaunu jau nebelaikau, jau ir vidurinio amžiaus krizė ne už kalnų), tuomet nematau prasmės tęsti su jumis diskusiją.
3. Štai šie apie straipsnio autorių žino viską, gerokai daugiau nei pats autorius žino apie save. Jie žino, kad esu komunistas, fašistas, gėjus, alkoholikas, narkomanas, dirbu parlamente patarėju, žino, koks mano knygos perkamumas. Yra netgi žinančių, kad esu užsimaskavęs A.Užkalnis ar R.Valatka. Trečiosios vietos laimėtojai demonstruoja neįtikėtiną išmanumą, nes sugeba susirasti mano profilį socialiniuose tinkluose ir po jį panaršę skuba pranešti nesusipratusiems bendrapiliečiams: „Tik pažiūrėkit į jo snukį, ko gi galima iš tokio tikėtis?“. Taip ir knieti ten publikuoti savo nuotrauką, kurioje gulėčiau kokiam patvory atsegtu klynu ir su švirkštu venoje. Tada liaudis žinotų dar daugiau.
2. Sidabrą mano sąraše laimi teigiantieji: „na jau visai nebeturi ką lrytas.lt rašyt, kad tokius niekus publikuoja“, „iš lrytas.lt daugiau nieko ir nesitikėjau“, „na, ir purvasklaida, šlykštu skaityt“. Norėčiau pranešti džiugią žinią, jūsų lankomas portalas nėra vienintelis Lietuvoje, esama netgi krikščioniškų ar nacionaldarbininkiškos minties portalų, galiausiai pasitelkę pagalbon palydovinę anteną, galite pažiūrėti Putino žinias. O jei jau esate čia, tai diskutuokite apie straipsnio temą, o ne lokite ant informacijos šaltinio, nes vis tiek nepatikėsiu, kad čia daugiau neužsuksite.
1. Pirma vieta be konkurencijos atitenka tokių ir panašių frazių autoriams – „aš tai straipsnio neskaičiau, bet nesutinku su tokia nuomone“, „perskaičiau tik pavadinimą, man užteko“. Šių minties perlų autoriams primygtinai patariu komentuoti tai, ką skaitėte, o ne tai, ko neskaitėte, nes antraip galite nemaloniai apsijuokti. O gal apskritai nesate raštingi, komentarus rašote pasitelkę tik artimųjų įvaldytą raidžių pažinimo techniką?
Anksčiau baigęs odisėjas po kibernetines minčių džiungles su kartėliu atsipūsdavau pagalvojęs, kiek daug aplinkui beraščių, kvailių ir žmonių su iškreiptu pasaulio matymu. Bet kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad visi tie keisti, tulžimi springstantys anonimai tėra maža visuomenės dalis. Tačiau... garsiausiai rėkianti dalis.
Šiuo rašiniu nebandau nieko perauklėti, suvokiu, kad tai tas pats, lyg bandytum kastuvu nukast Antarktidoje sniegą iki plikos žemės. Tiesiog siūlau kai kuriems asmenims pažiūrėti į veidrodį, o sveiko proto skaitytojams iš viso to pasijuokti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
