Paprašau vaistininkės reikiamų vaistų, dosnia ranka ji apveda lentynas – imkit, turim visokių, kokių tik norite. Ir stipresni, ir silpnesni, ir drėkinantys, ir su mentoliu, ir be mentolio...Naršau akimis ieškodama pigiausio (veiksmingo, neišgraužiančio gleivinės iki žaizdų, greit suveikiančio ir tikrai pigaus) ir nematau.
Gerai, kad žinojau vaisto pavadinimą. Paprašyta būtent jo vaistininkė ilgai naršė po stalčių, kol surado. Lentynoje to purškalo, kainuojančio apie 8 Lt, nėra. Užtat kitokių iki soties, tik štai jų kaina prasideda nuo 12 Lt ir geometrine progresija kyla aukštyn iki prašmatnių 50 Lt. Laimei, gerai žinojau, ko man reikia, ir nepasigėdijau paklausti, ar turi... Sutaupiusi mažų mažiausiai keturis litus, nelabai patenkinta palikau vaistinę. Sakysite, čia toks menkniekis, o aš manau - anaiptol. Nesuprantu, kodėl tokie vaistai slepiami, ar kodėl iš vaistinių lentynų tyliai ir užtikrintai dingsta visi veiksmingi ir pigūs preparatai. Man, turinčiai mažus vaikus, kurių vienas gana alergiškas (kaip ir man, pavasariais jam nekas), skaudu buvo sužinoti, kad vaistai, pažabojantys alergijos simptomus ir kainavę iki dešimties litų, tyliai dingo. Kaip ir veiksmingas, gana pigus sirupas, skatinantis atsikosėjimą.
Žinau, kad paklausus apie tai atsakingų protingųjų valdininkų, jie pradėtų prieš nosį mojuoti popierių pluoštais, kur juodu ant balto rastume kokios laboratorijos patvirtintas išvadas, esą tie vaistai siaubingai kenksmingi ir pavojingi. Kad neatitinka standartų. Kad tai blogis. Kad į juos beveik įsikūnijo šėtonas... Nors man atrodo – vienintelė vaistų nykimo priežastis daug paprastesnė. Jie pigūs. Ir veikia. Tad, kam mokėti pigiau...
Pamiršta vaistininkai priminti ir tai, kad naivuoliai metų metus (vos tik prasideda peršalimo ligų sezonas) iššluoja nuo lentynų paprastą paracetamolį, supakuotą į gražius pakelius, kainuojantį bene 10 kartų daugiau, reklamuojamą (tik kitu pavadinimu) ant kiekvieno kampo ir parduodamą, kaip vaistai nuo visko. Ypač nuo simptomų...
Nesuprantu, kodėl kaskart, kai vaikai susloguoja ar pakyla karštis, turiu vaistinėje palikti mažų mažiausiai šimtinę ir tai tik tada, kai nereikia ko nors „prašmatnaus“, pavyzdžiui, kosmine kaina parduodamo jūros vandens flakono... Vitaminai kainuoja tarsi būtų padengti grynu auksu, o jei etiketėje yra kodiniai žodžiai „ežiuolė“ ar „imunitetas“, tai dar ir pabarstyti trintų deimantų dulkėmis.
Kodėl man siūlomi abejotinos vertės homeopatiniai preparatai (berods, ne Viduramžiais gyvename), už kuriuos visą darbą padaro organizmas. Nenoriu mokėti už placebo efektą.
Liūdna, kai norėdama nusipirkti vaistų, turiu kaskart prašyti vaistininkės parodyti pigesnį, jų kone jėga brukamų vaistų variantą. O tų, pigesnių nematau lentynose. Jie visados būna nukišti kur nors į stalčių, na, geriausiu atveju lentynos kampe, kur juos gali pastebėt tik su teleskopu. Laimei, sugebu paaiškinti, ko man reikia. Laimei, žinau, kad be tų, į kurių reklamą sukišta galybė pinigų, yra ne ką prastesni, pagaminti kitų kompanijų ir kainuojantys jei ne perpus, tai bent jau trečdaliu pigiau.
Net paprašius to pigiausio purškalo į nosį, vaistininkė pažvelgė į mane lyg į tautos priešą. Jai išties nepatiko tokia pirkėja, kuri gerai žino, ko nori ir kuri nesutinka mokėti daugiau. Net jei tie kiti vaistai plačiai išreklamuoti. Net jei stovi ten, kur jų buvimas kriste krinta į akis. Net tada, kai juos primygtinai parekomenduoja keturis kartus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
