Atvažiavus mane pasitiko mano ginekologė, kuri prižiūrėjo nėštumą, džiaugiausi. Bet kaip tik tuo metu atskubėjo dar viena mamytė, kuriai jau buvo nubėgę vandenys, tad manoji gydytoja nuskubėjo jos priimti. Mus priėmė akušerė, iki šiol prisimenu tik jos vardą. Atvedė mus į palatą, šypsojosi, buvo maloni, parodė kur kas yra. Tada sako: „Įsitaisyk – aš tavo vyrui parodysiu, kur tualetas.“
Po kurio laiko grįžo susiraukusi, neatpažįstama. Paklausiau vyro, gal ką nors jai pasakė, kad tokia supykusi, jis tik pasakė, jog įdėjo truputį jai į kišenę. Supratau, jog įdėjo per mažai.
Tada ir prasidėjo visas smagumas. Akušerė vis ateidavo, apžiūrėdavo mane, galiausiai jai atsibodo laukti, kad man viskas per lėtai vyksta. Atsinešė pirštines ir pradėjo pati pirštais plėsti kaklelį.
Mums tai buvo pirmas vaikelis, nežinojau, ar čia taip turi būti, ar ne. Po trijų tokių padraskymų pasakiau, kad arba baigtų, arba aš ją nuspirsiu, nes skausmas buvo nepakeliamas. Tada ji man tik pasakė, jog mano vaikas gims kaip varlė, turbūt nė 2 kg nesvers. Ir daugiau pirštų nebekišo.
Prijungė aparatus sąrėmiams stebėti, paliko mane su vyru, įspėjusi, kad kai negalėsiu kentėti, padarys epidūrinę nejautrą.
Vėliau užėjo, liepė nueiti į tualetą. Aš ir ėjau, deja, greitai atgal parėjau, nes vos nenualpau jame. Mane pamačiusi akušerė pradėjo šaukti, kad tokios ir apsidirba gimdydamos. Kai jau kentėti negalėjau, siunčiau vyrą akušerės ieškoti, ji atėjusi tik pasakė, jog epidūrinę nejautrą daryti jau per vėlu.
Buvo 15 valanda, ji atėjo susinervinusi, kad aš vis dar negimdau, nuleido vandenis. Sakė, jog po valandos pagimdysiu. Deja, nei po valandos, nei po dviejų nepagimdžiau. Sąrėmiai buvo tokie, kad aparatas išsijunginėjo, vyrui rėkiau, kad pribaigtų mane.
Apie 20 val. vakaro akušerė atėjo su švirkštu skatinamųjų, tada pradėjo po truputį viskas judėti. Kai pamatė vaiko galvytę, pareiškė man: „Lenda jau tas tavo vaikas, ryžas kažkoks.“ Pagrindiniai jos žodžiai per visą gimdymą buvo: „Kakok, kakok!“ (čia vietoj „stumk“). Tuo metu nelabai supratau, ar man labiau pikta, ar labiau skauda.
Atėjo kitos pamainos gydytojos, mano palatoje jau buvo jų trys, dar suleido skatinamųjų...
Galiausiai 21 valanda gimė vaikelis. Gydytoja vaiką susuko į rankšluostį, nunešė ant kito stalo, tada susiuvo įdrėskimus ir dar pasityčiojo: „Nesuprantu, kaip čia pagimdei ir net nesuplyšai.“
Esu liekna, o vaikelis gimė 4 kg ir visai ne ryžas. Pusę valandos vaikelis gulėjo ant to stalo, o ne prie manęs. Kai akušerė tvarkė dokumentus, pasakiau vyrui, kad nueitų ir dar įdėtų į kišenę, kad popieriukai greičiau būtų sutvarkyti. Vyras taip ir padarė. Tada akušerė man atnešė vaikelį ir pasakė: „Klausyk, tu nepyk, kad aš tau čia taip skaudžiai... Tiesiog norėjau, kad per mano pamainą pagimdytum.“
Daugiau jos nemačiau. Košmaras, o ne gimdymas. Daug detalių jau ir primiršau. Klausydama apie draugių gimdymus baltai pavydžiu, nes joms tai buvo tas stebuklas, kurio aš per tokią akušerę neįžvelgiau. Daugiau ten negimdyčiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
