Georgijaus juostelė – tik simbolis. Tačiau kaip ir dabar, tąkart, prieš septynerius metus Taline, jis tapo svarbiu prorusiškos politikos rėmėjų skiriamuoju ženklu. Juostelės buvo atvirai dalinamos gatvėse, jomis dabintos ne tik krūtinės, bet ir automobilių antenos, gėlių puokštės.
2007 m. balandžio 26 d. Estijos sostinėje Taline kilo didžiulės riaušės, per kurias vienas žmogus žuvo (beje, Rusijos pilietis), keliasdešimt buvo sužeista, policija sulaikė per tūkstantį žmonių. Riaušės truko porą dienų. Po jų Talino centras ir senamiestis atrodė tarsi po karo – išdaužytos vitrinos, išplėštos parduotuvės, nuo žemės paviršiaus nušluotos visuomeninio transporto stotelės, suniokoti prekybos kioskai.
Nors malšindama neramumus policija naudojo vandens patrankas, ašarines dujas, gumines kulkas ir kitas specialiąsias priemones, siautėjančią minią pareigūnams iš pradžių sunkiai sekėsi tramdyti. Paaiškėjus, kad Talino policijai gali trūkti specialiųjų riaušių malšinimo priemonių, pagalbos krovinį kolegoms siuntė ir Lietuvos pareigūnai.
Pretekstu riaušėms tapo Talino valdžios sprendimas iš miesto centro į karių kapines perkelti Bronzinį karį – paminklą sovietų kariams. Kartu su paminklu į karių kapines perlaidojimui buvo iškelti ir per Antrąjį pasaulinį karą Estijos sostinėje žuvusių bei Talino centre aptiktų sovietų karių palaikai.
Valdžios sprendimas iš Talino centro iškelti Bronzinį karį įsiutino Maskvą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas reiškė „rimtą susirūpinimą“, o oficialioji Maskva sprendimą perkelti paminklą vadino „šventvagyste“, „amoraliais veiksmais“ ir „pasityčiojimu iš išvaduotojų“. Atmosferą dar labiau kaitino Rusijos žiniasklaidos pranešimai apie „bereikalingą jėgos naudojimą prieš demonstrantus, viso labo ginančius paminklą“.
Tąkart, kaip ir dabar, buvo ieškoma „fašistų“, Rusijos Dūmoje aidėjo raginimai imtis ekonominių ir diplomatinių sankcijų prieš Estiją, buvo užsiminta net apie diplomatinių santykių nutraukimą. Estijos argumentų, kad paminklas estams simbolizavo sovietinę okupaciją, kad jam ne vieta miesto centre, kad jis saugiai ir pagarbiai bus perkeltas į kapines kartu su visais rastais palaikais, galų gale, kad Estija turi teisę pati tvarkytis šalies viduje, Rusija ir jos rėmėjai neklausė.
Gatvėse aplink vietą, kurioje stovėjo paminklas, kasdien rinkdavosi žmonės, emocijos liejosi per kraštus. Būtent tada ir pasirodė tos dryžuotos juostelės. Jos atsirasdavo kiekvieną kartą ten, kur tik susirinkdavo didesnė rusiškai kalbančių žmonių minia. Jas atveždavo ir saujomis dalindavo į kairę ir į dešinę. Tomis dienomis Talino gatvėse buvo išdalinta tūkstančiai tokių juostelių, kurios iš tolo šviesdavo ant krūtinių, gėlių puokščių ar automobilių antenų (beveik būtinas atributas ant mašinos antenos greta juostelės – plėvesuojanti Rusijos vėliavėlė).
Talino policija tuo metu jau buvo sustiprinta pajėgomis iš kitų miestų, apsirūpinusi papildoma riaušių malšinimo įranga (taip pat ir iš Lietuvos gautais šalmais). Skirtingai nuo prieš kelias dienas apgailėtinai atrodžiusios Odesos milicijos, Talino pareigūnai savo pareigas vykdė tiksliai, griežtai ir … mandagiai. Į minioje vis pasirodančius tvirtai sudėtus, sportinius kostiumus Georgijaus juostele pasidabinusius jaunuolius, būdavo reaguojama be kompromisų, net nelaukiant, kol jie pabaigs savo prakalbas apie „šliaužiantį nacizmą“. Pas kai kuriuos iš tų jaunuolių sulaikymų metu buvo aptikta ir metalinių strypų, skirtų per muštynes žaloti žmonėms.
Gegužės 9 d., Rusijai minint pergalės prieš nacistinę Vokietiją metines, Bronzinis kareivis jau stovėjo kapinėse, o prie jo daugybė žmonių dėjo gėles. Dalis jų taip pat buvo prisisegę šias juosteles. Tačiau kapinėse tomis dienomis šių juostelių buvo akivaizdžiai mažiau, nei Talino gatvėse, kur vis dar virė aistros, o jas segintys žmonės teisino ir gynė nepaprastai gražų senamiestį nusiaubusių vandalų ordas.
Toms dienomis Estijos sostinėje būdavo gana aišku, kas yra kas. Buvo galima neabejoti, kad gatvėje užkalbinus bet kurį žmogų su dryžuota juostele, šis tarsi iš natų kalbės apie Estijoje skriaudžiamus rusus, kuriuos tik Rusija gali apginti, smerks fašistus garbinančią valdžią, padejuos dėl žiauriai išvaikytų „taikių paminklo gynėjų“, praneš, kad tik Rusijos žiniasklaida „teisingai“ nušviečia įvykius, o visi kiti „meluoja“.
Buvo galima gatvėse sutikti ir kitaip galvojančių rusiškai kalbančių žmonių. Tačiau šie dryžuotomis juostelėmis nesipuošė.
Taip, tai tiesa – visą tai, ką čia rašau, yra subjektyvu. Tai perleista per mano prizmę ir atspindi mano požiūrį. Tačiau prieš septynerius aš buvau Taline ir tai, ką čia aprašiau, mačiau savo akimis, visą tai fotografavau. Jau po to, per tuos septynerius prabėgusius metus, ne kartą esu matęs senyvų žmonių, traukiančių į Antakalnio kapines su dryžuotomis juostelėmis atlapuose. Tačiau po Talino asmeniškai man jos niekada negalėjo asocijuotis su pergale kare, kad ir ką galvotų jas segintys veteranai.
Nuo 2007 metų asmeniškai man šios juostelės simbolizuoja imperinį mąstymą, paramą smurtui, norą savo interesų siekti jėgą, šovinizmą ir nepakantumą kitaip mąstančiam. Deja, Ukrainos įvykiai visą tai tik sustiprino.
Tačiau nepaisant visko, tikrai nemanau, kad dryžuotoms juostelėms reikia skelbti karą. Juk jos puikiai parodo, kas yra kas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
