Nepriklausau nei euroskeptikams, nei kitiems gyvenimu besiskundžiantiems lietuviams. Tiesiog esu realistė.
Seniai seniai, dar kai vyko nacionalinės atrankos, stebėdama jas su sidruko butelaičiu, reziumavau: tautiečiai, jūs klystate. „Eurovizijai“ nereikia futūristinių paklykavimų. Jai reikia humoro, kaip „Buranovskije babuški“, reikia jausmingų pasisnarglėjimų, kaip Norvegijos staliaus, reikia atviros erotikos, kaip lenkaičių, ar lengvo pasitrepsėjimo su pasimėgavimu savim, kaip šveicaro.
Jai netinka naro kostiumas su balerinos sijonėliu. Netinka agresyvi veido išraiška ir parėkavimai apie nieką. Gal padėtį būtų išgelbėję tai, kad su barzda būtų buvęs ne Šarūnas Kirdeikis, bet V.Matačiūnaitė? Vargu bau.
Tai ko gi mums pritrūko?
Manau, kad visko, ką prieš tai išvardijau. Nes ta daina jau iš anksto buvo pasmerkta patirti fiasko. Ar buvo įsimintina melodija? Ne. Ar buvo prasmingas tekstas? Ne. Ar daina griebė už širdies? Ne. Ar buvo įspūdingas reginys? Ne.
Jei būtume pasiuntę į konkursą Mią, gal jos lyriniai pasidraskymai ir būtų atsistoję lygia greta su norvegais. Nes, ko gero, žolyčių apsipūtęs jaunimėlis „Eurovizijoje“ nebalsuoja.
Balsuoja dėdės ir tetos storom subinėm. Ar jiems reikia „kreizovų“ dainelių su naro kostiumais? Akivaizdu, kad ne. Tautiečiai, būkim sąmoningi. Nebekvailiokim. Nors kartą balsuodami įjunkime smegenis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
