Atsibodo su jais kariauti, ieškoti poveikio priemonių, pajutau, kiek energijos išeikvoju veltui. Et, galvoju, blogiau nebus, spjausiu į tą visą įdirbį, jeigu tokia sistema nusistovėjo, kad gimnazijose priviso tiek vidutinybių, kad nebeįmanoma jaustis normaliai, pabandysiu ką nors kita.
Ir išėjau. Ir nesigailiu. Susirašinėju su buvusiais mokiniais, kurie užaugo, tapo savarnkiški, su kuriais jokio atstumo nejaučiu. Malonu.
Bet atgal nenorėčiau. Apsieis ir be manęs ta nemaloni lepūnėlių karta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
