Mano močiutė, lyginant su kitais tos kartos žmonėmis, stengiasi būti tolerantiška. Stengiasi – tai reiškia tiesiog bando tokia būti, nes juk augo absoliučiai skirtingoje (ne)informacinėje visuomenėje. Taigi kai ji jau ko nors nesuvokia – kreipiasi į mus, anūkus.
Iš tikrųjų egzistuoja dvi kartos, kurios gali užduoti absoliučiai tą patį klausimą – tai mūsų seneliai, proseneliai ir mūsų mažieji padaužos. Jei močiutei mes dar galime paaiškinti, tai kaip paaiškinti vaikui? Kad tai – berniukas, persirengęs mergaite? Bet juk taip negalima – atsakys vaikas. O jei galima, tai kodėl mergaitė su barzda?
Tai čia vadinamosios trečiosios lyties atvaizdas, taip vadinamas interseksualumas. „Eurovizijos“ nugalėtoja tiesiog įkūnijo personažą ir vaizduoja abi lytis viename žmoguje – vyras persirengęs moterimi, tačiau su barzda.
Ar mes pakankamai informuoti šia tema? Ar žinome, kad net remiantis mokslininkų tyrimais, tai yra sutrikimas? Remiantis statistika, Europoje 1 iš 30 000 suaugusių vyrų ir 1 iš 100 000 suaugusių moterų nori lyties keitimo operacijos.
Kad ir kaip bebūtų, transvestito pergalė „Eurovizijoje“ sukelia aršias diskusijas – vieniems tai siejasi su degradavusia visuomene, kitiems – su vis labiau atsiskleidžiančia vidine laisve. Vieniems tai ištvirkimas, kitiems – tolerancijos augimo visuomenėje išraiška.
Bet kokiu atveju visiems kyla klausimas – tai kas iš tiesų balsavo už šią personą? Juk puikiai žinome, kad kur jau kur, bet Lietuvoje žmonėms tolerancijos tikrai trūksta. Galbūt „Eurovizija“ iš tiesų yra tiesiog politinių motyvų atspindys? Juk šiuo metu visame pasaulyje aršiai kovojama už gėjų, lesbiečių, biseksualų ir translyčių žmonių teises.
Kyla versija, kad viskas buvo nulemta iš anksto. Juk „Eurovizijos“ balsavimo galutinį rezultatą sudaro 50 proc. komisijos ir 50 proc. žiūrovų dalis. Jei neskirsime balsų transeksualui, tai rodys, kad mumyse nėra tolerancijos.
Ar didelė dalis mūsų visuomenės žino, kad 2013 m. lapkričio 1 d. Vokietija tapo pirmąja Europos valstybe, leidžiančia užregistruoti su abiejų lyčių požymiais gimusius kūdikius kaip ne vyriškosios ir ne moteriškosios lyties. Prabilta, kad visa Europa smarkiai atsilieka lyties tapatybės teisių srityje. Argi pergalė „Eurovizijoje“ – tai ne pats geriausias strateginis žingsnis to link? Kodėl būtent Austrija? Juk Austrija nuo seno siejasi politiniais saitais su Vokietija.
Kad ir kaip bebūtų, ši Austrijos pergalė nepalieka abejingų. O juk žinome, kad stipriausias žiniasklaidos ginklas yra tada, kai visuomenė supriešinama – kaip šiuo atveju. Kiekvienas, kuris smerkia iš tiesų tik prisideda prie Conchitos Wurst žinomumo. Ar gali būti geresnis būdas tikslui pasiekti nei žiniasklaidos galia? Ir nors dauguma prisiekė sau, kad daugiau „Eurovizijos“ nežiūrės, bet esu tikra, kad didžioji dalis „prisiekusiųjų“ taip tik sako.
Ir vis dėlto. Kodėl visuomenė stengiasi būti tolerantiška priešingai nuomonei, pažiūroms, religijai, neįgaliems žmonėms, tačiau dar yra netolerantiška kitokios lyties žmonėms? Todėl, kad augant tradicinėje visuomenėje per sudėtinga suvokti kad apskritai taip gali būti. Tiesiog dabartiniame pasaulyje informacijos plitimas toks milžiniškas, mokslo pažanga didžiulė, žmogaus mąstymas ne visada gali aprėpti tiek nesuvokiamos informacijos. Bet iš tiesų visada taip buvo, tiesiog dabar laikai, kai viskas „traukiama į paviršių“.
Taigi kur slypi riba tarp tolerancijos ir išsigimimo? Absoliučiai toleruodami lyties problemų turinčius žmones, neįvertindami keliamos rizikos, mes skatinsime pasaulio išsigimimą. Skatinsime buvimą kitokiu tik dėl mados. Skatinsime manipuliacijas gailestingaisiais. Sukursime pasaulį, kuriame po kelių dešimtmečių mūsų proanūkiai tikrai nebeklausinės „Kas čia per padaras“?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
