Viskas prasidėjo, kai atvažiavus į Gimdymo namus mane tiesiog išvarė namo. Kadangi gyvenam Vilniaus rajone, iki Gimdymo namų geras kelio gabalas, važiuoti reikia apie 40 minučių. Išvarė todėl, kad sąrėmiai buvo kas 15 minučių, todėl apžiūrėjusi gydytoja gražia forma mane išprašė. Suprantu, baiginėjosi jos pamaina, o ir šiaip buvo ankstyvas šeštadienio rytas.
Grįžus namo, po valandos, vėl vyras mane išvežė, nes jau nebegalėjau kentėti, sąrėmiai buvo kas 5 minutes. Gimdymo namuose jau mane apžiūrėjo kita gydytoja, nepatenkintu veidu pareiškė, kad važiuočiau namo, nes dar ne laikas. Į mano pasakymą, jog toli iki namų, ji atsakė: „Tai pas draugus pabūkit“.
Žinot, tai buvo pirmas gimdymas, žiūrėjau į tą gydytoją vos kvapą gaudydama ir galvojau: „Moterie, negi pati nė karto negimdei? Kaip įsivaizduoji „pabūti pas draugus?“ Atvažiuoju šeštadienį 8 val. ryto pas draugus ir negalėdama atgauti kvapo, nes sąrėmiai labai stiprūs, kas 5 minutės džiaugiuosi? Jie džiaugsis?
Sėdžiu ligoninės priimamajame, valytoja ir moteris, kuri registravo mano atvykimą, įkalbinėja gydytoją, kad mane guldytų į ligoninę, dar man mirkteli, nuramina, sako: „Vaikeli, pagimdysi šiandien“.
Taigi, po 1 valandos įkalbinėjimų mane paguldo į gimdyklą, su sąlyga, kad po valandos iškels į patologinį skyrių. Ateina akušerė, nuo čia prasideda istorijos šviesumas. Akušerė jauna, labai maloni, viską paaiškina, apžiūri, prijungia aparatūrą ir palieka mus su vyru laukti. Kartas nuo karto užsuka į palatą, pasitariam ir aš nusprendžiu, kad gimdysiu be jokių epidūrinių nejautrų.
Po pietų užsuka šaunioji gydytoja. Apžiūri, informuoja, kad į patologinį nekels, nes iki 24 val. pagimdysiu, tik baisiai išbara, kad aš nepailsėjus. Iki šiol nesuprantu, kaip galima pailsėti, kai tau sąrėmiai? Žodžiu, palieka mane ramybėje ir išeina.
Išleidžiu vyrą pavalgyt, o su manimi lieka sesė. Jaučiu, kad viskas, mažylis nieko nelaukia ir ateina, prašau sesės, kad kviestų gydytoją. Toji ateina neskubėdama, matai, dar tik pusė aštuonių vakaro, neturėčiau gimdyt, bet pamačiusi situaciją pradeda rėkti, kad jau gimdau, man liepia daryti, ką reikia ir viso gimdymo metu burba ir priekaištauja, kad aš bloga mama, nes atvažiavau gimdyt nepailsėjus. Na, taip, labai per 14 valandų sąrėmius pailsėsi...
Viskas baigiasi greitai ir laimingai, mažylis čia, viskas. Nepykstu ant gydytojos, bet vyrui liepiu net nebandyt duoti pinigų. Po kelių valandų važiuojam į palatą, siūlo mokamą, imam nemokamą. Dabar nelabai žinau, kodėl tuo metu taip nusprendžiau, nes tikrai buvom su vyru nutarę, kad imsim mokamą palatą. Bet nemokama palata buvo super: tik aš, mažylis ir vyras, šalia - akušerių postas.
Tad labai ačiū visoms gydytojoms, akušerėms, seselėms ir net valytojoms. Vilniaus gimdymo namų kolektyvas man tikrai labai daug padėjo, mokė, kaip maitinti vaikelį, kaip prausti, prižiūrėti, padėjo ir aiškino visais klausimais, net naktį ateidavo pažiūrėti, ar viskas gerai. Išleidžiant namo, vėl apžiūrėjo tiek mane, tiek vaikelį.
Nedaviau nė lito... Ar gailiuosi? Ne. Nė viena neliko nepagimdžius nepriklausomai nuo to - davė pinigų ar nedavė, o toms moterims, kurios prižiūrėjo mus po gimdymo aš visą gyvenimą jausiu dėkingumą, visada minėsiu jas geru žodžiu. O tuos pinigus, kurie buvo paruošti pakišai, išleisiu naujam žmogučiui. Jeigu dar kada tektų gimdyti, nepaisant piktos ir nelaimingos gydytojos gimdymo metu, aš vėl rinkčiausi Vilniaus gimdymo namus.
P.S. Kartais pagalvoju, kad ir ta gydytoja yra žmogus, gal problemų turi, gal neišsimiegojo, o gal šiaip ne ta koja iš lovos išlipo, gal ji visai pinigų nenorėjo? Gal kartais mes pamirštam, kad ir gydytojai žmonės ir jeigu jie nesišypso ar aplink mus nešokinėja, tai dar nereiškia, kad jiems reikia duoti kyšį. Čia tik mano nuomonė ir mano asmeninė patirtis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
