Būtent čia ir prasidėjo ne sveikatos palaikymas, o tiesioginis žmogaus marinimas. Po kelių savaičių mūsų tėvas jau pats nebegalėjo valgyti, reikėjo jį maitinti, o po 6 savaičių išvežėm į kapus. Apie slaugos ligonines mes esame tiek daug skundų girdėję, bet viskas lieka stabiliai savo pradinėje stadijoje.
Į mūsų situaciją norėčiau pažiūrėti ir iš kito taško. Paprastas klausimas – kodėl žmogus, susilaužęs koją ir operuotas traumatologiniame skyriuje, po kelių dienų tarsi išmetamas į slaugos ligoninę. Juk logiškai galvojant, kol traumatologas nepastatys žmogaus ant kojų, tol žmogus turi būti gydomas ir prižiūrimas tame skyriuje. Slaugos ligoninėje apie traumų gydymą niekas neturi jokio supratimo, ten dirba pulmonologė, terapeutė.
Atskira tema – ligoninės personalas. Visas personalas dirba tarsi atsipūtęs. Susidaro toks įspūdis, kad jiems jokia atsakomybė neegzistuoja. Jeigu tik negali pats atsikelti iš lovos – tiesioginis nurašymas ir tas atsainus požiūris atsiskleidžia bendraujant su pačiais gydytojais. Kaip reikia mums jaustis, kai palatos gydytoja pulmonologė mums kiekvieną kartą apsilankius ligoninėje ir paklausus apie tėvo sveikatą, susiraukia ir atsako: „Aš kiekvieną rytą eidama į darbą galvoju, ar rasiu jį gyvą, ko jūs iš jo benorite – toks amžius, po tokios traumos nepasveikstama“. Bet juk gydytojas turi būti paskutinis, kuris pralaimi kovą su mirtimi, o čia – tarsi niekuo neįpareigojantis nuosprendis, nurašymas...
Gydytojai dirba dar ir kitose medicinos įstaigose, todėl amžinai skubantys, užsiėmę, tad norint su jais susitikti, pabendrauti reikia gerokai pasistengti. Mūsų tėvas jau 10 metų gyveno po širdies šuntavimo operacijos, nuolat vartojo vaistus širdies veiklai gerinti. Skyriaus vedėja skyrė vaistus savo nuožiūra, užuot leidusi vartoti tėvukui jau anksčiau jo terapeutės parinktus vaistus. Šie vaistai mažino kraujo spaudimą, kas buvo labai pavojinga (paskutinėmis dienomis spaudimas tesiekė 54/32mmHg). Didžiausias absurdas, kad kraujo spaudimas ligoninėje matuojamas tik 3 kartus per savaitę, tik tiek priklauso pagal instrukcijas. Mano tėvas privalėjo kasdien matuotis spaudimą, o čia...
Begulint sveikatos palaikymo ligoninėje tėvukas vis silpo. Tada ir pamatėme problemą - žmogus pats jau nebegalėjo pavalgyti. Kai ateini dieną, tai slaugių skyriuje lyg ir pakanka, bet senam žmogui pamaitinti jų pritrūksta. Po poros savaičių gulėjimo ligoninėje išalkęs tėvas nebesugebėjo pats ir šaukšto nulaikyti. Sesutė ateidavo, porą šaukštų sumaitindavo, senas žmogus nelabai spėdavo sukramtyti, ir daugiau nebesivarginama su juo. Taip žmogus paliekamas alkanas. Pasisamdėme moterį, kuri tėvą prižiūrėdavo, maitindavo dienos metu ir dėl to tėvo savijauta pagerėjo.
Pragulos... Net dabar pyktis ima iš bejėgiškumo. Gulintis žmogus greitai jas įgyja. Bet tam yra gydymo priemonės. Ligoninėje yra „Bioptron“ lempa, bet tėvui ji nebuvo skiriama. Nupirkome specialų pleistrą praguloms gydyti, parodėm palatos gydytojai pulmonologei. Ši tik gūžtelėjo pečiais – neva ji apie pragulas nieko neišmano, sakė, kad gal reikės pasikonsultuoti su kuo nors kitu.
Kai pragulos žaizda pasiekė kaulą, vėl ėjome pas gydytojus. Tuo metu buvo skyriaus vedėja. Patys prašėme, kad duotų „Bioptron“ procedūras, parodėm pleistrą. Bet vedėja atsakė, kad jau per vėlu, pleistrą reikėjo prieš 2 savaites dėti. O mes: „Tai kad mes tada ir buvome jį atnešę, kodėl jo ne dėjot?“. Skyriaus vedėja tik gūžtelėjo pečiais: „Nežinau“... Teisybės vardan, reikia pasakyti, kad po pastarojo mūsų pokalbio jau pati skyriaus vedėja perrišinėjo pragulas, šildė lempa.
Kyla klausimas, kodėl žmogus, visą gyvenimą mokėjęs sveikatos draudimo mokesčius, sulaukęs ligų yra pasmerkiamas kankinamai mirčiai. Juk žmogus galų gale turi teisę ir į orią mirtį. Niekas negali garantuoti, kad mūsų tėvas būtų pasveikęs, bet jeigu gydytoja bent būtų pasivarginusi pažiūrėti, kokius mano tėvas vaistus vartoja, būtų reguliariai matuojamas kraujo spaudimas, tinkamai prižiūrimos pragulos, daromi reikalingi lengvi masažai, nebūtų jam tekę patirti tokių kančių.
Pabaigai – tėvo mirtis slaugos ligoninės palatoje. Trivietėje palatoje gulėjo mūsų miręs tėvas, šalia sėdėjo senutė jo žmona, prie durų gulintis ligonis knarkė, šalia a.a. tėvo gulintis pragerto proto ligonis 2 valandas rėkavo kaip jis nori šlapintis, veržėsi iš lovos. Tokioje aplinkoje mes su mama tas dvi valandas išlydėjome tėvą iš šio pasaulio. Kuo ne Dantės pragaras... Apie pagarbą žmogui nebereikia ir užsiminti.
Klausimas - ar neturėtų ligoninėje būti maža patalpėlė, kur ką tik miręs žmogus tas privalomas dvi valandas praleistų pagarboje ir tikroje ramybėje?
Tai - tik keli štrichai iš tos skaudžios patirties apie mūsų sveikatos sistemą. Šis mano rašinys - tai lyg duoklė mirusiam tėvui už patirtas kančias.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
