Pilna tokių „nelikvidų“ visur - tiek senuose, tiek ir naujuose, ką tik atidarytuose, pasauliniuose prekybiniuose tinkluose. Daugybė trikotažinių ir ne tik apatinių ir viršutinių gaminių po 5-35 litus, kurie neatitinka jokių, sveika galva suvokiamų, dėvėjimo ir kokybės reikalavimų.
Gausa linksmybių neišpasakyta: beformiai, bekonstrukciniai gaminiai, pasiūti be specialiai paruošto, išskaičiuoto pagal vidutinį žmogaus dydį, lekalo, sulaikytomis ir besibanguojančiomis, kreivomis siūlėmis, gaminiai iš išblukusio, skirtingomis audinio kryptimis susiūto, dėl to keistai blizgaus, pasenusio audinio. Pilna prikabinta, priguldyta drabužių iš įstrižai sukirpto, susiūto bet kaip - ne pagal audinio rūšį, trūkinėjančiomis siūlėmis, susiglamžiusio, prekinės išvaizdos neturinčio audinio tiek moterims, tiek vyrams, tiek vaikams.
Norint grąžinti nekokybišką gaminį, prekybininkai visuomet būna teisūs ir pasako, kad neteisingai nešiojote, skalbėte ir prižiūrėjote, dėl to tokie prasti dėvėjimo rezultatai. Įrodyti savas tiesas ir susigrąžinti veltui išmestus pinigėlius sunku ir taip bus tol, kol nebus valdiškų institucijų rimto įsikišimo. Vaikštai, vaikštai po parduotuves, matuojiesi, matuojiesi - arba reikiamo gaminio dydžio ir ūgio nėra, arba daiktas lyg ir geras, bet kaina be proto užkelta. Kitą kartą, žiūrėk, kaina lyg ir tiktų, bet kokybė tokia, kad nesurasi net žodžių jai įvardinti. Kai pabandai pardavėjai kažką apie kokybę pasakyti, ji tik akimis pamirksi ir atsakymas būna vienas – „tokius ką tik gavome, ponia“. Ohoho, iš Vokietijos ar Italijos gi. Negi ginčysiesi parduotuvėje dėl to, kas turėtų būti savaime suprantama. Iš tiesų, juk net nesvarbu, kokia drabužio kaina - gaminys privalo būti kokybiškas, o ne šiaip sau kažkoks niekalas.
Toks jausmas, kad nuolat rizikuoji, nes vis kažką nusiperki, o po kelių dėvėjimo dienų ir po kelių skalbimų, gerai apsižiūrėjęs tokį stebuklą, išmeti į sunešiotų kampą. Išeina taip, kad tik sumoki pinigus, nespėji pasimėgauti ir pasidžiaugti, o apynaujai drabužiai atrodo stipriai nunešioti, nusitampę, reikia nuolat juos keisti, išleisti didelę dalį atlyginimo. Spintos - pilnos, o apsirengti vis vien nėra kuo.
Dar labai daug prekybininkų nekreipia dėmesio į tai, ką parduoda vartotojui - svarbiausia gi, kad perka. Dažnas prekeivis siūlo drabužį, na, lyg ir atrodytų kokybišką, tvarkingai supakuotą, pagarintą, su apynormalia pirmine prekine išvaizda. O drabužis visiškai neatitinka jokių nusidėvėjimo reikalavimų ir, sveiku protu suvokiamų, kažkur lyg ir kažkada girdėtų, drabužių kokybės standartų.
Nekalbu apie visus tiekėjus ir pardavėjus iš eilės. Yra Europoje rimtų gamintojų ir rimtų, save gerbiančių, tiekimo kompanijų, kurioms drabužio pasiuvimo kokybė, drabužio audinio kokybė yra jų veiklos prioritetas ir čia jie niekuomet nemeluoja, nes nori, kad pirkėjas sugrįžtų. Tokios kompanijos gyvuoja dešimtmečiais, klesti, nes dirba vadovaudamiesi paprasta tiesa – pirkėjas bus teisus. Suprantama, tokie tiekėjai kontroliuoja savo gamybinius ir pardavimo procesus savose šalyse ir neturi tikslo tik parduoti gaminį, pasirūpina, kad jų šalies vartotojai nešiotų tinkamus pagal sezoną drabužius, nesukdami sau galvos dėl įvairių paslėptų defektų. Mūsų verslininkai biznį suka vadovaudamiesi keistomis vertybėmis. Dažnai prasti gaminiai stipriai būna brangesni, nes nėra pardavinėjančio asmens „supratimo“, kad negali būti didelė kaina, kai nėra atitinkamos drabužio kokybės. Atidžiai apžiūrėjęs tokią prekę visuomet surandi problemų, o ir kaina nenormaliai didelė, nes nukopijuoti prestižinių tinklų kainas tikrai nesudėtinga, bet pasiūlyti vartotojui gaminio kainos ir kokybės sveiką santykį, va čia jau - menas ir patirtis.
Štai dėl ko daugelis drabužinių verslų tiesiog merdi. Prisiperka bet ko, nekreipdami dėmesio į siuvimo, audinio rūšies, gaminio konstrukcijos ypatumus ir bando išgyventi perpardavinėdami trumpalaikį niekalą - tik gamtą šiukšlina. Lietuvoje vis dar nėra vartotoją ginančių išsamių teisingų įstatymų, todėl mums, iš visos didžiulės, pasiūlytos Europos mugėje, prekių kolekcijos, atvežama ir ta dalis drabužių, kurie būna „siūti po palme“. Tokių stebuklų prisiperka ir brangių prekinių ženklų tinklų pardavėjai. Verslininkai, prekių užpirkimo metu, norėdami gauti mažesnę pirkimo kainą ir daugiau uždirbti, rizikuoja, sutikdami gauti 3-ioje šalyje pasiūtą produkciją. Privalėtų būti Lietuvoje vartotoją oficialiai ginanti tarnyba, kuri rūpintųsi ir gintų vartotojus įstatymiškai kontroliuodama, kad nebūtų pardavinėjami niekalai. Yra kažkiek įstatymų ginančių vaikiškų drabužių pateikimą į prekybos tinklus. Kelis paminėsiu: kad drabužėliai neturėtų per ilgų raištelių, kad lauko viršutiniams drabužiams būtų prisiūti atšvaitai, ar būtų teisingais, nekenksmingais dažais nudažyti gaminiai ir dar ten keli, bet suaugusių drabužiams rimtų kokybės reikalavimų ir standartų Lietuvoje nėra.
„Atsakydama į Jūsų paklausimą paaiškinu, kad teikiami į rinką tekstilės gaminiai privalo būti teisingai paženklinti pagal Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių (Žin., 2002, Nr. 50-1927; Žin., 2010, Nr. 15-724) reikalavimus, t.y. kitokių privalomųjų reikalavimų (standartų) tekstilės gaminiams nėra“. Taip rašo vyr. valstybinė inspektorė, atsakydama į paklausimą apie valstybės reglamentuojamų drabužių kokybės reikalavimų buvimą. O kodėl nėra? Kodėl vartotojai nesigilina ir nereikalauja savo teisių, pinigus mokėti už niekalą – moka, o vėliau mina pinigų susigrąžinimo ir niekalo atsikratymo kelius. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turi begales darbo ir vis plečiasi, o miestelėnų kantri tyla, tai valdininkams labai patogus metas naujoms, valstybės išlaikomoms, darbo vietoms kurti. Tiek valstybė, tiek verslas pelnosi vartotojo, mokesčių mokėtojo sąskaita.
Prekybininkai naudojasi rimtesnės kontrolės nebuvimu ir visiškai neima į galvą, kokį produktą nusipirks vartotojas. Tokios nerūpestingos prekybos tendencijos, labai ryškios ir senuose ypač didžiuosiuose pigiuose, ir naujai ateinančiuose didžiuosiuose drabužių prekybos tinkluose. Labai gera vystyti biznį, kai gali pardavinėti 36-46 dydžio drabužius be kokybės, be ūgių, kurių buvimui ypatingų šioje šalyje reikalavimų nėra. Pigu tai pigu, bet ar tai - drabužiai, ar du kartus apsivelkami niekalai, nebeaišku.
Taigi vartotojai - būkite budrūs, bent jau neišmeskite pirkimo čekio 2 metus. Pagal mūsų šalyje galiojančius įstatymus, pretenzijas prekybininkui, o kartu per Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl gaminio blogos kokybės, o ypač dėl paslėpto defekto, galima pateikti, 2 metus po prekės įsigijimo. Sugebėsite įrodyti gamybos defekto buvimo tiesą - pasiseks susigrąžinti pinigus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
