Visgi, kaip gimnazistas, norėčiau pareikšti paramą „kolegei“ Izabelei, parašiusiai straipsnį „Gimnazistė atsako nusivylusiai mokytojai: „Mūsų nebepagąsdinsi“. Visiškai sutinku su daugeliu jos idėjų ir norėčiau pridėti savo minčių. Abipusė pagarba tarp mokinių ir mokytojų yra geriausias būdas iškilusioms bėdoms spręsti, o naujovės gali pažadinti dar neatrastą potencialą, esantį kiekviename mokinyje.
Per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuvoje vyko daug švietimo sistemos reformų ir panašu, kad jos vyks ir ateityje, nes netobulumų bei nepatenkintų ja yra daugybė. Kartais pasirodo nuomonių, kad užsienyje mokslas yra geresnis, todėl ten moksleiviai rodo geresnius rezultatus. Visgi pabrėžtina, kad visos „geros“ užsienietiškos švietimo sistemos yra pritaikytos tai konkrečiai šaliai, jos kultūrai, visai tautos mąstysenai – nei angliška, nei švediška sistema pas mus paprasčiausiai neprigytų, jei ją taikytume aklai. Esu įsitikinęs, kad mūsų esama sistema, nors ir turinti trūkumų, iš esmės nėra bloga – svarbiausia yra tai, kaip ji įgyvendinama.
Prieš dvejus metus Algimantas Čekuolis knygoje „Faktai ir šypsenos“ paskyrė visą skyrelį švietimui („Mokytojai ir mokiniai“). Jis klausia: ar galite pridėję ranką prie širdies pasakyti, kad suprantate šiuolaikinį jaunimą? Pats jaunimas kartais jaučia, jog tarsi priklausytumėme skirtingoms tautoms, nes pusė Lietuvos gyventojų apie internetą yra tik girdėję, o likusiai daliai technologijos tapo nepakeičiama gyvenimo dalimi.
Jauni žmonės gyvena pagal visai kitokias taisykles nei vyresnieji – čia veikia sudėtinga sistema, kurios mes negalime net nupasakoti – jaunam žmogui ji atrodo visiškai normali. Dauguma mūsų pedagogų nepažįsta ir nesupranta tos naujos internautų kartos, o kai bando taikyti praeities standartus, kurie nebeveikia, tada ir ima skųstis: „Koks jaunimas siaubingas šiais laikais!“. O taip juk sakoma jau nuo pat antikos laikų!
Pirmas žingsnis iš aklavietės yra atviras dialogas tarp mokinių ir mokytojų. Žodžio laisvė yra vienas pamatinių demokratijos principų – jei mokiniai nebijos pareikšti savo nuomonės, galima sukurti nuostabių idėjų, o pastabos gali išeiti tik į naudą. Mokytojai turi suprasti, jog jų nuomonė nėra absoliutinė tiesa ir kad niekas nestovi vietoje - naujai visuomenei reikia naujų būdų mokytis.
Skaudu, kai mokytojai per pamoką pavadina klasę „beraščių karta“, „vidutinybėmis“ arba apie mokinę už akių pasako: „iš jos nieko neišeis“. Kai susiduri su tokiu nelanksčiu požiūriu, kad „jūs - nevykėliai“, tai pagarba mokytojui išgaruoja akimirksniu. Juk sakoma: „Kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Žinoma, ir patiems mokiniams privalu suprasti, kad laisvė kalbėti ką nori nesuteikia teisės įžeidinėti – tik abipuse pagarba ir siekiu susitarti galima rasti bendrą sprendimą.
Mokiniai paklausti, ką žino apie savo mokyklos Mokinių tarybą, geriausiu atveju numykia: „nežinau, kažką“, o absoliuti dauguma apie tokią net negirdėję. Stipri mokinių savivalda – žingsnis demokratijos augimo mokyklose link. Kaip ji turėtų būti vykdoma – atskira tema, tačiau faktas, kad mokiniams turi kažkas tiesiogiai atstovauti, kadangi tėvų ar mokytojų vienašališki sprendimai gali būti visiškai nepriimtini internautų kartai.
Mokiniai vos ne paniškai bijo egzaminų, ruošiasi jiems taip įsitempę, kad mokosi visą dieną beveik be laisvadienių su aibe korepetitorių. Kartais net nebevaikšto į mokyklą, nes mokosi savarankiškai, kaip nutiko pirmojo šia tema straipsnio autorei abiturientei. Egzaminas yra tik žinių patikrinimas ir gyvenime jis lemia ne tiek jau ir daug, kaip įsivaizduojama.
Kaip pats švietimo ministras Dainius Pavalkis neseniai rašė: „Nesinervinkite dėl tų egzaminų, net jei nepavyks – perlaikysite kitąmet“. Baimė sumažėtų, jei įvestume testus jei ne kasmet, tai bent kas dvejus ar ketverius metus (pavyzdžiui, baigiant pradinę, pagrindinę ir vidurinę mokyklą). Vaikai greitai pripras prie naujos tvarkos ir brandos egzaminas taps tik eiline žinių patikra. Tada ir žemesnių klasių mokiniams žinios nepasibaigtų su paskutiniu kontroliniu darbu („atsiskaičiau-pamiršau“). Privalomas PUPP (10-os klasės egzaminas) yra geras pavyzdys – po jo brandos egzaminas nebeatrodo toks baisus.
Mokyklos kursas iš esmės nėra labai sunkus – jis sukurtas taip, kad net mažiau gabūs kuriam nors mokslui turi galimybę išmokti pagrindų – toks ir buvo visuomenės švietimo sistemos, susiformavusios XX a., tikslas. Atsiranda klausimas: o kodėl tada mokyklose tiek „žioplių“?
Priežasčių gali būti įvairiausių, visų aptarti turbūt net neįmanoma. Viena iš jų – motyvacijos trūkumas. Mokiniui neįdomu mokytis „sausos“ teorijos, jam reikia realių pavyzdžių. Dėl lėšų ar priemonių stygiaus reguliariai daryti laboratorinius darbus ar išvykas gali būti keblu, tačiau daugelis mokyklų jau turi kompiuterius, gal net išmaniąsias lentas ir projektorius. Kodėl jie didžiąją dalį laiko būna išjungti? Pateikime mokiniams medžiagą vaizdžiai, įdomiai ir jie patys norės mokytis.
Universitetai skundžiasi, kad mažai kas stoja į tiksliuosius ir gamtos mokslus. Girdėjau, kad didžiausias susidomėjimas jais būna maždaug 8-10 klasėse, o tai yra neišnaudota galimybė. Atviras ir pažangus mokytojas, kalbantis su mokiniais jų kalba – skaidrėmis, vaizdo medžiaga ir reiškinių pritaikymu praktikoje („o kam man to reikės?“) – gali padaryti stebuklus.
Profiliavimo sistema, kai po 10 klasių nebemokoma kai kurių dalykų, gal ir apriboja gautų žinių kiekį, tačiau galbūt jų kai kam tikrai nebeprireiks. Mokytojai tegul pernelyg nespaudžia į socialinius ar humanitarinius mokslus linkusių mokinių, jei jiems nesiseka. Iš tiesų, kam menininkui reikalinga mintinai „kalti“ kas yra Krebso ciklas, rūgščių titravimas arba mezonai? Geriau jiems suteikti bendrų žinių apie tą dalyką, o ne daryti „visažinius“ ir reikalauti per kontrolinius darbus smulkmenų, kurias jie greit pamirš.
Ne be priežasties interneto memuose juokaujama: „Aš dirbdamas užkandinėje vis dar laukiu, kada panaudosiu integralą“. O ir pagaliau XXI amžius yra informacijos laikmetis. Jei labai kada reikės, žmogus reikiamą informaciją susiras Vikipedijoje. Nereikia perkrauti jauno žmogaus galvos nereikalinga informacija, bet svarbu išmokyti ją susirasti ir suprasti, ką su ja galima padaryti.
Priešingai, nei ankstesniosios kartos, pripratusios visą dėmesį skirti tik vienai vienintelei užduočiai, šiuolaikinis jaunuolis moka daryti kelis darbus vienu metu, o intensyvi monotoniška veikla jį greit išvargina ir atsibosta. Ši idėja galbūt kol kas skamba kiek per drąsiai, bet kodėl būtinai reikia kovoti su išmaniųjų prietaisų naudojimu pamokoje? Vos ne kiekvienas mokinys turi po išmanųjį telefoną kišenėje ar planšetinį kompiuterį.
Jei nebebūtų taip kovojama su tuo, ko nebeįmanoma sustabdyti – internetas tapo nebeatsiejama mūsų kartos dalimi – būtų galima panaudoti tai kaip naują būdą mokytis. Iki 8 kilogramų sverianti vadovėlių prikrauta kuprinė nebelaužytų vaikų nugarų, o informacinės technologijos turi neribotą potencialą, kurį aptarti vėl reikėtų atskiros temos. Tik svarbu nustatyti aiškias taisykles – jokių pokalbių telefonu, garsas turi būti išjungtas.
Nepatinka, kad mokiniai naršo „Facebook“ ar žiūri memus? Jei pamoka bus įdomi, mokiniai vien iš pagarbos mokytojui to nedarys, o visiškų tinginių mokytis turbūt nebeprivers niekas – su tuo susiduriame ir dabar.
Jei žmonės, mokęsi su plunksna ir tušo indeliu bei praleidę ištisas valandas bibliotekose pakilo į kosmosą, ką tada gali sukurti tie, kurie už jau net geriau už savo tėvus geba „iškapstyti“ informaciją internete per porą minučių ir sėdėdami ant suolelio parke? Svarbu nebijoti technologijos, net jei vyresniems ji galbūt atrodo nesuprantama. Kas nežinoma, atrodo baugu, tačiau tik nugalėję stereotipus galime eiti pirmyn.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
