Kodėl esu tuo įsitikinusi? Todėl, kad pati turiu pedagoginį išsilavinimą ir gana nemažą darbo patirtį mokykloje, kuri ir leidžia teigti – mokinių motyvacijos stoka, blogas elgesys, nekokybiškos žinios ir tėvų abejingumas yra tik netinkamas mokytojų darbo organizavimo rezultatas, jų kvalifikacijos stoka, tinginystė ir pašaukimo nebuvimas.
Esu tik priešmokyklinės grupės pedagogė ir, kitų akimis, turbūt esu nekompetentinga vyresniųjų klasių mokytojų darbo specifikos klausimais, tad neturėčiau taip kategoriškai reikšti priekaištų savo kolegoms ir daryti tokias drastiškas išvadas. Tačiau tai darau ir jaučiuosi teisi. Mane jau seniai pykdo ir stebina mokytojų požiūris į vaikus, jų tėvus ir apskritai į ugdymosi procesą.
O dar labiau stebina, kaip greitai jie perprato mokymosi sistemos pokyčius keisdami juos savo naudai ir džiaugdamiesi netikėtai atsiradusia galimybe būti mažiau atsakingiems už mokinių žinių kokybę, pasiteisindami tuo, kad neva mokytojai šiuo metu yra tik paslaugų teikėjai. Tai reikštų – aš sausai ką nors paskaitau iš vadovėlio arba pamokos metu liepiu patiems mokiniams ką nors paskaityti, motyvuodama savo elgesį tuo, kad tokiu būdų skatinamas jų savarankiškumas, ir nusiplaunu rankas.
Ir jeigu netyčia kas nesuprato, tik jų bėda arba jų tėvų, mokyklos administracijos, kaimynų, draugų, narkotikų, palaido gyvenimo ir dar nežinia kieno kaltė. Tikrai ne mokytojų, kurie, neaišku dėl kokių priežasčių sunkiai aukojasi taisydami kontrolinius, namų darbus, dirbdami už skatikus, be pagarbos, negailėdami net kartais savo brangaus laisvo laiko ir pinigų.
Viską, ką dabar rašau, esu pasakiusi ir mokytojų tarybos posėdyje, kai atsibodo eilinį kartą klausytis amžinų pedagogų dejonių bei nusiskundimų dėl blogo vaikų elgesio, nenoro mokytis, pamokų nelankymo ir atsakomybės trūkumo iš tėvų pusės. Kad jūs būtumėte matę, kokia buvo reakcija! Su kokiu įniršiu visi puolė ginti savo garbę ir orumą skubėdami man pranešti, kad klystu ir kalbu nesąmones.
Bet mane išgąsdinti ir nutildyti ne taip paprasta. Nebijau aš to širšių lizdo. Pirmiausia paprašiau nesikarščiuoti ir ramiai man, tokiai „neišmanančiai“ mokytojų darbo subtilybių, paaiškinti, kodėl viskas, ką įdedu priešmokyklinėje grupėje visiems vaikams be išimties, pradinėje mokykloje ir aukštesnėse klasėse staiga stebuklingai užmirštama ar ignoruojama?
O tai – visų vaikų geri pasiekimai, meilė ir pagarba draugui, suaugusiesiems, pagalba silpniausiam, jausmų valdymas ir kontrolė, glaudus ryšys ir bendradarbiavimas ne tik su vaikų tėvais, bet ir su visais šeimos nariais neskirstant jų pagal protą, profesiją ir galimybes.
Atsiranda nežmoniška konkurencija, agresyvumas, patyčios, mokymosi motyvacijos sumažėjimas, skirstymas pagal socialines grupes, tėvų nepasitenkinimas ir nenoras padėti. Kodėl taip atsitinka? Ir kas dėl to kaltas, niekas dorai paaiškinti taip ir nesugebėjo. Pagrindinis argumentas – maži vaikai skiriasi nuo didesnių. O aš manau, kad kaltas ne vaikų amžius.
Manau, kad vis dėlto kalti pedagogai, kuriems trūksta profesionalumo ir charizmos. Jeigu esi linksmas, sąžiningas, mylintis savo darbą ir vaikus mokytojas, tai ir jokių problemų niekada neturėsi nei su mokinių elgesiu, nei su mokymosi rezultatais, nei su tėvais. Nes geram ir mylinčiam vaikus žmogui niekas nenorės sukelti nei skausmo, nei sunkumų, nei problemų. Ir iš tėvų toks pedagogas daug greičiau sulauks palaikymo ir greitos reakcijos į prašymus ir pastabas, nes jie žino, jog viskas daroma nuoširdžiai ir tik jų vaikų labui.
Ką gi. Tada mano nuomonei beveik niekas taip ir nepritarė. Maža to, įgijau priešų tarp mokytojų už tai, kad išdrįsau apginti vaikus ir apjuodinau mokytojus. Bet čia nieko nuostabaus, ir aš visai nesijaudinu, nes žinau, kad viskas, kas skiriasi iš pilkos masės, visada sukelia nepasitenkinimą.
Taip pat žinau, kad mano darbui tai niekaip nesutrukdys. Aš nekreipiu dėmesio į neprofesionalių kolegų ignoravimus ir intrigas. Man svarbiausia yra linksmas vaikų juokas ir blizgančios iš džiaugsmo jų akys, na, ir be abejo, patenkinti mano darbo rezultatais vaikų tėvai.
Visiems pedagogams, visada skubinantiems kaltinti visų aplinkui, bet tik ne savęs, rimtai patarčiau susimąstyti ir padaryti tinkamas išvadas.
O jeigu nesinori keistis, reiškia pats laikas rašyti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo ir leisti dirbti kitiems – tikriems pedagogams. Iš didžiosios raidės. Ir tik tada pamatysime tikrą, kokybišką jų darbo rezultatą – protingą, išsilavinusį jaunimą, trokštantį pakeisti visų mūsų gyvenimą į tokį, apie kokį mes dabar galime tik pasvajoti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
