Iš tikrųjų aš tokių nekenčiu. Net neįsivaizduoju, kaip galima nors vienu žodžiu mokytojai atsakyti ar net pradėti ginčytis. Manau, būtų gėda ir man, ir gėdą padaryčiau savo šeimai.
Na, taip, būna ir aš užsisuku ar pasakau žodį šalia sėdinčiai draugei, bet pala... Paklauskite manęs, ar aš tai darau per visas pamokas? Na, priklauso nuo mokytojo. Pavyzdžiui, yra tokių pamokų, kur aš bijau nors žodį pasakyt net šalia sėdinčiai klasiokei.
Mokytoja nėra labai griežta, ji linksma, kaip paaugliai pasakytų, „prie bajerio“, bet tikrai turi taisykles ir mes visi jų laikomės, nes ji mums įkalė disciplinos. Jos klasėje net ketvertukininkai mokosi devintukais, nes per jos pamokas visi jos klauso ir sėdi tyliai.
O paimkime kitą pavyzdį apie mokytoją, ilgai dirbančią šioje mokykloje. Štai, gerb. Mokytojos pamoka yra tikras chaosas. Visi daro ką nori, jei nori išeina iš klasės, aš pati netoleruoju tokio elgesio ir tikrai užjaučiu mokytoją.
Bet iš vienos pusės, kaip galima ją užjausti, jei pati sėdi visą pamoką ir pasakoja, kaip serga jos kiaulė, kokių rūbų turi spintoje, kaip ji nenori mokyti musų klasės, kokie šiais laikais nenormalūs vaikai, kaip jai sunku mokyti, kaip ji nori išeiti iš šios mokyklos ar koks mūsų mokyklos direktorius gražuoliukas.
O kai mano bendraklasiai vaikščiojo per klasę, o ji juos tempė už ausų į jų vietas, mano bendraklasei išsprūdo, kad per gerų mokytojų pamokas taip nesielgia, ji ją, tvarkingų ir pasiturinčių tėvų dukrą, išvadino... išlepinta kekše.
Na, taip, sutinku, mokiniai tolerantiškai nesielgia nei su mokytojais, nei paiso taisyklių. Bet ar tikrai tai tik mokinių kaltė?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
