Nesupraskite klaidingai, nesu davatka, nusistačiusi prieš kūno puošybą, tačiau esu įsitikinusi, kad paauglystė tikrai ne tas laikas, kada gali priimti sprendimus, turėsiančius tokios įtakos tolimesniam gyvenimui.
Paaiškinau dukrai, kad net naikinant lazeriu jos neatsikratys, gali likti negražūs randai, kad piešinys, pasirinktas tokiame ankstyvame amžiuje, sulaukus trisdešimtis pradės ją erzinti, o pašalinti jaunystės kvailiojimo pasekmes bus ne taip lengva. Tik viskas lyg žirniai į sieną.
Kol neturėjo pinigų, buvo apsiraminusi, tačiau vos prieš savaitę septynioliktojo gimtadienio proga draugai susimetė jos dovanai ir patys, nepasitarę su mumis, nutarė padovanoti dukrai apsilankymą viename tatuiruočių salone.
Bandau dukrą atkalbėti įvairiais būdais – net pradėjau gąsdinti hepatitu, kuriuo galima užsikrėsti. Dukra atšovė, kad greičiau jau hepatitą pasigausiu manikiūro salone, o tatuiruotės daromos visiškai steriliais įrankiais. Ir kad pinigai yra jos. Kaip ir kūnas. Ką ji norės, tą ir darys ir mes su tėvu nieko nepakeisime.
Dabar ji daug laiko praleidžia naršydama internete ir ieškodama piešinio, kuriuo norėtų „pasipuošti“, vis kviečia mane prie kompiuterio, nors žino, kad esu prieš tokį jos sprendimą.
Mūsų šeimoje vaikai buvo auklėjami labai demokratiškai, visas problemas ir nesutarimus mes lengvai išspręsdavome pasitarę, visada stengiausi palaikyti savo vaikų poreikį atrodyti originaliai, atrasti save ir išsiskirti iš pilkos masės. Dabar galvoju - ar tik neperlenkėme lazdos?
Nežinau, ar galima pasidaryti tatuiruotę, jei esi nepilnametė, be tėvų leidimo. O jei to leidimo dukrai ir neduočiau, bijau, kad ji vis tiek padarys savaip, tiesiog pasiskolins tapatybės kortelę iš artimos, dviem metais vyresnės pilnametės draugės. Jos abi labai panašios, smulkutės, tamsiaplaukės, abi turi keletą auskarų. Manau, tatuiruočių salone per daug nesigilintų, ar mergaitė fotografijoje tikrai ta pati, visi nori gyventi, tatuiruočių meistrai ne išimtis, jiems taip pat reikia klientų.
Ir vietą būsimai tatuiruotei dukra pasirinko tikrai ne pačią tinkamiausią, nori to piešinio ant krūtinės, po raktikauliu, kur nepaslėps nei rankovės, nei klešnės.
Visada įsivaizdavau, kaip mano mergaitė baigia mokyklą ir apsirengia plona plazdančia šviesia suknele, kokias, beje, labai mėgsta. Pabandžiau įrodyti, kad tamsus piešinys neleis jai vasarą dėvėti atvirų rūbų, o sumaniusi rasti darbą gali būti „išbrokuota“, nes lietuvių darbdaviai gana konservatyvūs ir tikrai nesutiks, kad biure ar solidžioje firmoje dirbtų tatuiruota mergina, bet ji tik nusijuokė. Turi draugų visame pasaulyje, keletas ekstraordinariai atrodančių jaunuolių dirba Londone, ir niekas nekreipia dėmesio į jų kūno piešinius. Bet čia juk ne Londonas! Mums iki jų demokratiško požiūrio dar toli.
Kol kas šios problemos dar neišsprendėme, dukra tik sutiko nukelti tatuiravimąsi iki vasaros pradžios, kada žaizdos gyja greičiau ir organizmas jau bus atsigavęs po žiemos.
Ji tiesiog svaigsta, o aš pradedu bijoti dar vieno dalyko, tiesą sakant, to bijau labiausiai. Manau, gavusi vieną tatuiruotę ji gali užsigeisti antros, paskui trečios. Kaip sakiau, nesu davatka, tik žmonės, padengti tatuiruotėmis nuo galvos iki kojų, man atrodo mažų mažiausiai neskoningai.
Prašau, nereikia siūlyti „išperti jai kailį, kad neišsidirbinėtų“ ar „parodyti mažvaikei jos vietą, kad prisimintų, už kieno pinigus gyvena“. Tokie problemų sprendimo būdai mūsų šeimai visiškai nepriimtini. Bet gal būt galėtų atsiliepti tėvai, kuriems pavyko situaciją išspręsti taikiai. Mielai išklausyčiau jūsų nuomonės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
