Prieš pusmetį į redakciją atėjo moteris, 65-erių, - dažyta, lenkiškai poniška, nuo Elektrėnų, bet nuoširdi kaip atviras kibiras. Ji iškart norėjo mane vaišinti, išsitraukė šokoladą ir ketino vestis kuo toliau iš redakcijos. Kad niekas negirdėtų.
„Mano istorija labai asmeniška, paini, - tarė ji. – Jos niekas neturi girdėti“.
„Ar mes jos nerašysime?“ – atsargiai pasiteiravau.
Viešnia sutriko ir pasakė, jog atėjo pagalbos: aš turinti susekti, kuriomis dienomis ir kur lovoje glėbesčiuojasi jos 71-erių vyras, kurį suviliojo dietų skirstytoja iš netolimos sanatorijos.
„Vyras pakliuvo gyvatei į nagus, ponia, - (pašnekovė pasižiūrėjo į vestuvinį žiedą ant žurnalistės piršto). - Jūs mane suprasite, nes pati esate ištekėjusi: toji gyvatė, tikra meilikautoja, nusižiūri sanatorijoje auką, užkalba dantis ir vilioja iš vyrų pinigus.
Redakcija turi organizuoti pasalą ir slapta nufotografuoti tą šliūchą su mano vyru“, - karštligiškai šnabždėjo ponia, vis bailiai apsidairydama, ar sienos negirdi.
„Kodėl jūsų vyras atsidūrė sanatorijoje?“ – pasiteiravau.
„Jam sutriko širdies vožtuvas. O tai curvai apie 38–erius. Ji prisėda ant sukriošusio diedo lovos, apglostinėja, apie ligas klausinėja, neva kad dietą paskirtų, o paskui tie durneliai išeina iš proto ir laksto paskui jos sijoną kaip šunpalaikiai. Mano vyras – ne pirmas, aš viską išsiaiškinau. Imkitės juos sekti – aš žinau, kad žurnalistai viską gali“, - maldavo ji.
Dažytame senstelėjusiame veide buvo tiek gėlos, kad jokia operetė neįstengtų to pavaizduoti. Muilo opera – irgi.
„Aš jums sumokėsiu, - palinko artyn. – Žinau, kur jis su ja važiuoja, kur tą išsiskyrusią šliūchą tvarko ir net ką jai perka: radau čekius jo švarko kišenėje. Yra liudininkų iš tos pačios sanatorijos – čia toks dietų skyrėjos verslas: išmelžti senius“, - aimanavo moteris.
Ji smulkiai dėstė, kada ir kokį ligonį dietų skyrėja kvietėsi į namus – viską išpasakojęs personalas. Net bandžiusi pati kreiptis į sanatorijos vyriausiąjį gydytoją ir apie tai pranešti, bet šis atsakęs, jog neturi galios reguliuoti, ką jo darbuotojai veikia nedarbo metu.
Įsivaizdavau, kaip su fotografu tykome prie dietų skyrėjos namelio ir laukiame, kol ji parsives kokį paliegėlį iš sanatorijos, kad išviliotų jo pensiją.
„Tai kam jums reikia žurnalistų, jeigu pati viską žinote? Ar tikitės tokiu būdu atstatyti santykius su savo vyru?“ – nustebusi paklausiau.
Moteris iš netikėtumo sutriko: šito klausimo ji sau nekėlė.
Vėliau paaiškėjo, kad ji gudrauja: žurnalistai reikalingi tam, kad ji turėtų sutuoktinio išdavystės nuotrauką, jeigu reikalas prieitų iki turto dalybų.
Ji išvardijo, ką dietų skyrėja išviliojo iš ankstesnių sanatorijos širdininkų, kurie buvo pakliuvę į nagus: šilkinį šalį, kelionę į Palangą savaitgaliui, trejus pietus Trakuose, o vienas pardavė „Zaporožietį“ kažkokiam kolekcionieriui ir pusę pinigų atidavė curvai.
Mano pašnekovė pasiūlė man ir fotografui po 100 litų per dieną, kad dvi savaites budėtume prie sanatorijos ir sektume dietų skyrėją, nulydėtume ją su auka iki miegamojo, atitrauktume užuolaidas, nufotografuotume iškrypėlius („ta curva senius narkotikais apšeria, ne kitaip, pani“) , o „dokumentinę medžiagą“ pateiktume jai, teisėtai žmonai. Ir tada įsigalės teisingumas – „kaip Pakso“: nukentėjusioji ponia taip ir pasakė.
Pasiūliau jai du variantus – papasakoti viską savo suaugusiems sūnums (turi du) arba kartu su redakcijos žurnalistais nueiti pas sanatorijos direktorių ir pasikalbėti: ar iš tiesų personalas leidžia sau elgtis nekorektiškai.
Šito ji nenorėjo – curva keršys, dar veidą skutimosi peiliuku supjaustys.
Trečia galimybė – pasisamdyti privatų seklį. Ši idėja jai patiko, bet kitą dieną ji vėl atėjo – per brangu: mokėti žurnalistams būtų pigiau.
Sugaišau su ja beveik tris dienas, nes buvo nesmagu pavyti šalin giliai sielvartaujančią senyvą moterį, kuri ieško pernykščio sniego. Užvakar paskambino – vyras išėjo. Bet ne pas tą curvą – pas kitą šliūchą.
„Galėjote padėti, o nepadėjote“, - priekaištingai ištarė.
O ką apie tai mano specialistai? Paklausiau psichologės Linos Senkutės nuomonės. Štai ką ji paaiškino:„Žmonės neretai supainioja priežastis bei pasekmes ir bando formaliais veiksmais išspręsti per ilgą laiką susiklosčiusias nesusikalbėjimo ir blogų santykių priežastis. Net jei minėtai moteriai būtų pavykę sanatorijos direktoriaus ar seklių pastangomis atstatyti „teisybę“, netrukus iškiltų kita kliūtis, gresianti išardyti šeimą“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
