Pati esu baigusi senąją, „sovietinę“ mokyklą, kurioje dirbo gana daug pensijinio amžiaus mokytojų ir tai nepadarė jokios žalos mano išsilavinimui. Pamenu, kaip mes gerbėme tas mokytojas ir mokytojus, jų patirtį ir žinias, kiek daug gero pasisėmėme iš jų pamokų, iki dabar prisimenu juos su pagarba ir dėkingumu. Puikiai išlaikiau abitūros egzaminus ir iki šiol nesuprantu – ar senoji sistema tikrai tokia jau bloga?
Į mokyklas priimta labai daug jaunų, aktyvių mokytojų, užsidegusių pakeisti viską. Neturiu nieko prieš jaunus žmones, norinčius kitokios veiklos, tik labai dažnai atrodo, jog mūsų vaikai dabar priversti dalyvauti kažkokiame eksperimente. Kas ir kokių stebuklų dar išbandys ant jų kailio. Man labai keista, kada aštuntoje klasėje besimokantis sūnus pasakoja, ką jie veikė fizikos pamokose – žaidė, braižė ant lentos rodykles, kūrė eilėraščius. Galbūt tai labai kūrybiška, tačiau kaip tai padės išmokti formules ir atlikti skaičiavimus?
Mokykloje nuolatos vyksta projektai, kurių metu mokiniai nedalyvauja pamokose, o dalyvauja projekte. Kai paklausiu, ką ten veikiate, sūnus atsako „nieko“. Suprantu, kad mokykloms garbė dalyvauti tokioje veikloje, bet ar tai atneš naudos ateityje? Nes vaikai eina ten, kad tik nereikėtų eiti į pamokas, paskui juokiasi.
Artimai bendrauju su keliomis mokytojomis, dirbančiomis skirtinguose miestuose. Visos man paslapčia užsiminė, jog dalyvauti projektuose yra būtina, kaip ir taikyti įvairesnius mokymo būdus. Tinka viskas, išskyrus tradicines pamokas, kur mokytojas atlieka švietėjo vaidmenį, o mokiniai gauna žinių. Yra net daromas spaudimas, ar grasinama.
Viena pažįstama yra pasakiusi, kad dabar jaučiasi ne kaip mokytoja, o kaip beždžionė cirke – visai nesvarbu kaip mokiniais mokosi ir kiek žinių jie gauna. Jei sugebi surengti vaidinimą, kuriuo visus nustebini, tu jau automatiškai esi geras mokytojas. Jei ne, niekas per daug nesigilina. Vadinasi, tavo darbo būdai yra pasenę, netinkami. Bet dvyliktoje klasėje, kada ateina egzaminų laikas, dauguma mokytojų grįžta prie įprastos sistemos, nes ji geriausia. O per tą laiką mokiniai visiškai atpranta mokytis, jiems vis dar reikia „cirko“.
Manau, atlikus Lietuvos tėvų apklausą, dauguma pasisakytų tradicinio mokymo naudai – kada mokytojas ir mokinys buvo griežtai atskirti. Mokinys buvo žinių ėmėjas, o mokytojas šviesulys, į kurį reikia lygiuotis, o ne klounas. Dabar, kai visi mato, kaip blogėja žinių lygis, gal laikas gražinti viską į savo vietas?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
