Pažymėtina, kad Airijoje rinkimuose užsiregistravo tik trečdalis 2009 m. registruotų rinkėjų, taip pat rinkėjų sumažėjo JAV - 33 proc. Tačiau Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Danijoje išaugo apie 20 proc., Belgijoje – 33 proc., Olandijoje – 77 proc., o Norvegijoje net du kartus.”
Biurokratai nebūtų biurokratai, jei išvengtų pagundos manipuliuoti skaičiais – tarsi tai, kad Norvegijoje šiais metais balsavo 700, o prieš penkeris metus dvigubai mažiau, kažkaip tai galėtų paslėpti ar bent padailinti akivaizdų faktą, kad emigrantams ant prezidento rinkimų, švelniai tariant – nusišvilpt.
Šalių, kuriose padaugėjo balsuojančių, reiškia tik viena – pasikeitė emigracijos srautai (atsidarė Vokietijos darbo rinka, padaugėjo emigrantų į Olandiją ir ypač Norvegiją), tačiau žinant, kad per penkerius metus jų padaugėjo net ne dešimtimis, o šimtais tūkstančių, toks emigrantų, balsavusių per visą pasaulį, kiekis - tai mizeris.
Tai jau drąstiškas sumažėjimas, reiškiantis lietuvių diasporos visuotiną, nors ir nepaskelbtą šių rinkimų boikotą ir daug pasakantis apie tikrą santykių tarp emigrantų ir Lietuvos valdžios būklę ir tendencijas. Tikslaus atsakymo - kiek iš tiesų gyvenančių už šalies ribų lietuvių turi Lietuvos pilietybę ir balsavimo teisę atsakymo neišgirsite, tačiau galima spėti, kad bent keli šimtai tūkstančių tautiečių tokią galimybę turėjo. Turėjo, bet pasirinko nesivarginti.
Kodėl jie nebalsavo ?
Aš galiu atsakyti tik už save, o norint apibendrintai įvardinti tokio atsainaus emigrantų požiūrio į rinkimus priežastis ir motyvus, reikėtų apklausų ir išsamesnio tyrimo. Bet jų nėra ir nebus, todėl bendrą vaizdą susidaryti galima tik iš diskusijų internete ir pokalbių su kitais emigrantais.
Pavyzdžiui Judėjimo Lietuvos Pilietybei Išsaugoti (JLPI) Feisbuko grupės narių pasisakymai parodo, kad tikrai ne visi balsavime nedalyvavę emigrantai tapo anarchistais - vieniems apsispręsti nebalsuoti turėjo įtakos Dalios Grybauskaitės arogancija ir jos abejingumas užsienyje gyvenančių lietuvių siekiui išsaugoti Lietuvos pilietybę, kitiems - nusivylimas ir netikėjimas, kad kas nors pasikeis, nesvarbu, kad ir kas bus išrinktas.
Buvo tokių, kurie apgailestavo, jog tiesiog pražiopsojo terminą užsiregistruoti balsuoti paštu, o žinant Amerikos atstumus, suprantama, kad šimtus ar net tūkstančius kilometrų dėl balsavimo įveikti galėtų tik beprotis. Kiti tvirtino, jog nutolę nuo gyvenimo Lietuvoje, nepažįsta politinės virtuvės ir tiesiog nežino, už ką balsuoti. Buvo “patriotų”, kurie sakė, kad myli Lietuvą, bet už raudonuosius nebalsuos.
Viena Judėjimo aktyvistė, kuri balsavo ir sakė, jog visada atlieka šią pareigą, tvirtino žinanti, kad kiekvieną dieną nyksta Lietuvos piliečiai, daug prarandama balsų ir dėl tos pačios priežasties – pilietybės atėmimo. Kai kurie sakė norėję balsuoti, bet negavo balsavimo lapų ir ambasada nieko negalėjo paaiškinti, buvo ir tokių, kurie nebalsavo iš principo, nes mano, kad tik Lietuvoje gyvenantys žmonės gali spręsti savo reikalus ir t.t. Bet dažniausiai teko išgirsti – ypač „bendraujant gyvai“ – kad nebalsuoja todėl, jog nėra intrigos, nėra skirtumo, ką išrinks, nes pasirinkimas tik toks – kurią – vienai ar kitai oligarchų grupuotei atstovaus išrinktas kandidatas.
Bet nuostabą kelia ir tai, kad rinkiminės kampanijos metu emigrantai tarsi buvo pamiršti, o po pirmojo rinkimų turo toks užsienyje gyvenančių lietuvių pasyvumas neatkreipė Lietuvos politikų ir komentatorių dėmesio, negirdėti ir kandidatų į prezidento postą reakcijos. Tarsi emigrantai visiškai neegzistuotų, nors visuotinai pripažįstama, kad emigracija - tai didžiausia Lietuvos bėda. Jei per ankstesnius, ypač Seimo, rinkimus partijų lyderiai skraidydavo į Londoną ir Dubliną vildamiesi sulaukti emigrantų balsų - per šiuos – mirtina tyla.
Jokios reakcijos ir vertinimų negirdėti ir iš Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB), kurios lyderiai niekada nepraleidžia progos pasigirti atstovaujantys milijonui išeivių. Tad ką gi jūs veikiate? – norėtųsi jų paklausti. Paaiškėjus tokiems balsavimo aktyvumo užsienyje rezultatams, jei būčiau PLB pirmininkas, atsistatydinčiau su visa valdyba – kurgi ta, taip biurokratų išreklamuota Globali Lietuva, kur tie šimtai tūkstančių, siekiančių išsaugoti „prigimtinę teisę“ į pilietybę, padėsiančią, kaip tvirtinama, jiems palaikyti ryšį su Tėvyne? Visoj Amerikoj tokių atsirado šiek tiek virš tūkstančio...
Pasaulio lietuvių požiūris į rinkimus parodė, kad Globali Lietuva – bent tokia, kokią savo fantazijose mato jos kūrėjai - fikcija. Nors horizontalūs ryšiai tarp lietuvių, išsibarsčiusių po pasaulį, išlieka ir net plečiasi, nenutrūksta ryšiai su Lietuvoje pasilikusiais giminėmis, artimaisiais ir draugais, bet bet kokie kontaktai su Lietuvos valdžios institucijomis (jei nereikėtų retkarčiais pasikeisti paso ar patvirtinti įgaliojimą, net į ambasadas daugelis kojos nekeltų ) daugumai kelia vien alergiją. Žmonės išmoko pasitikėti tik savo jėgomis, o jeigu rinkimų eigą seka ir domisi, tai ne daugiau nei domėtųsi sportinėmis varžybomis ir jų rezultatais.
Kaip apibendrintai reikėtų vertinti tokį emigrantų pasyvumą? Nei piktdžiugiškai trinti rankomis, nei nusivilti nevertėtų – galiausiai viskas sprendžiasi Lietuvoje, tačiau akivaizdu, kad kartais iš toliau matosi geriau. Dauguma emigrantų įsitikinę, kad ir kaip pasibaigs šie rinkimai – Lietuvoje jie nieko neišspręs ir niekas nepasikeis, o tai reiškia, kad net ir nusprendus sugrįžti į Lietuvą, jiems teliks pasitikėti savo jėgomis , nes iš valdžios jokios pagalbos ar paramos nesulauks.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
