Zitos patirtis: vietoj tatuiruotės - auskaras lūpoje
„Sūnus 11 klasėje beprotiškai užsimanė tatuiruotės. Bandžiau atkalbėti, įtikinti, kad tai nėra geras sumanymas. Jis matė, kad aš nepritariu, tai vieną kartą grįžo namo apsirišęs smakrą šaliku. Pradžioje net nesupratau, kas atsitiko – ogi ėmė ir įsivėrė į lūpą auskarą!
Mes gyvenam provincijos miestelyje, tai tikrai jo mokykloje tokių su auskarais ne ausyse buvo gal tik vienas kitas... Nepykau, ką jau padarysi po laiko...
Na ir ką gi - nešiojo mokykloje, dar ir į VGTU įstojęs kurį laiką. Paskui atnešė man auskarą ir pasakė - padėk kur nors, man jau nebereikia. Šiuo atveju gal buvo geriau - lūpa beveik užgijo, nieko ir nematyti, o tatuiruotė būtų visam laikui.
Gal laiško autorei reiktų bandyti įtikinėti dukrą, kad dar truputį palauktų, tempti laiką arba bent įteigti pasirinkti ne tokią matomą kūno vietą? O dar galima pasirinkti kitą variantą - pasiūlyti pasidaryti tatuiruotę ir jums! Jei nusiteiktumėt rimtai, pasiūlytumėt kartu pasidaryti tatuiruotes, gal tai jai būtų šokas. Žinau atvejį, kai paauglė dukra atsisakė dažyti plaukus žaliai, nes mama primygtinai užsigeidė tokių pat plaukų! Bendraukit, nemoralizuokit, kalbėkit lyg tarp kitko- vaikai viską puikiai girdi! Sėkmės Jums", - rašė Zita.
Astos patirtis: džiaukitės, kad su jumis tariasi
„Mano 17-metis sūnus taip pat labai norėjo tatuiruotės, mūsų šeimai buvo šokas. Mums buvo šokas ir tada, kai jis įsivėrė auskarus, nes net aš, mama, neturiu jokiu skylių niekur, o jis į abi ausis.
Ir, patikėkit, nieko nepadarėm, atėjo vieną vakarą: vienoje ausyje auskaras, draugė pradūrė. O po metų auskaras atsirado ir kitoje ausyje. Man beliko stebėti tik kokius auskarus nešioja.
Po to prasidėjo pokalbis apie norą tatuiruotei. Taip pat buvo viskas išbandyta, kalbėjome apie pilnametystę, apie senatvę, apie kūno pasikeitimą, apie darbdavių požiūrį, apie ligas, net ėjo į darbą mamos ašaros - nieko nepadėjo.
Baigė mokyklą, išvažiavo į Europą, užsidirbo pinigų, ir tatuiruotė atsirado ant peties - ryklys, tiesa, gražus. Ir gavau pažadą, kad daugiau niekur ir niekada.
Tiesa, dingo tie siaubingi auskarai ir jau skylės užaugo. Aš manau, kad užėjo jaunimo mada, ir kuo labiau drausit, tuo labiau jiems norėsis. Tad geriau palaikykit ir kartu ieškokit tatuiruotės. Juk jūs tėvai, juk su jumis bando tartis, o tai labai gerai.
Nedarykit, kaip mes darėm su auskarais, sūnus nešiojo siaubingus auskarus, o juk jam reikėjo tik patarimo ir mūsų kantrybės. Sėkmės jums, ir nepamirškite, kad mes juk taip pat buvom jauni. Tik norai mūsų buvo truputi kitokie", - patarė Asta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
