„Daugybei radikalių feminizmas yra kaip religija. Šiandien jos įtakingos, galingos, jų organizacijos dosniai finansuojamos. Anglijoje, Amerikoje kiekvienas rimtesnis postas, kurį turėjo moterys, užimtas radikaliųjų feminisčių.
Didžiausia šio judėjimo bėda ta, kad iš tiesų jis anaiptol nėra už vyrų ir moterų lygybę. Pasigilinusi supratau, kad jis neturi nieko bendra su mūsų interesais, tik siekia pastatyti imperiją saujelei įtakingų moterų. Dabar Anglijoje mes atsidūrėme situacijoje, kai socialinės tarnybos, policija, žiniasklaida yra užkibusi ant moterų kaip aukų kabliuko.
Daugybę radikalių feminisčių matome tarp socialinių darbuotojų. Jos brutaliai atima vaikus iš tėvų. Iš pradžių buvo paskleista mintis, kad šeima nėra saugi vieta moterims ir vaikams. Paskui imta siekti tokio šeimos modelio, kurį sudaro moteris su vaikais, vyrus atmetant. Matant, kas vyksta šiuolaikinėje visuomenėje, akivaizdu, kad tam tikru požiūriu feministės laimėjo.
Tačiau ką laimėjo moterys? Didelė jų dalis negauna būtinos pagalbos, bet feminisčių tai nedomina. Jų valdomos prieglaudos nepriima moterų, turinčių narkotikų ar alkoholio problemų. Nepriima mamų su vyresniais nei 12 metų sūnumis.
O didžiausias radikalių „nuopelnas“ – sunaikinta šeima bei sukurtas atšiaurumas tarp vyrų ir moterų. Joms tai sugrįžo bumerangu. Anglijoje žinau daugybę 30-40 metų moterų, kurios neturi šeimos, vaikų. Vyrai nebeveda, nes tiesiog nebėra linkę įsipareigoti.“
Tai, ką Erin Pizzey kalba apie radikalųjį feminizmą, deja, yra būdinga ir kitiems kovingiems socaliniams judėjimams, turintiems visiškai realius logiškus ir teisingus pradinius tikslus. Tai kaip feminizmas iš kovos už kažkada tikrai atimtas moterų teises virsta aršia kova prieš vyrus, kaip tokius, taip anarchizmas iš kovos prieš valstybės vadovų ir tarnautojų piktnaudžiavimą valdžia, virsta kova prieš bet kokią žmonių bendru sutarimu priimtą tvarką. Profsąjungų kova prieš samdomų darbuotojų apgaudinėjimą ir išnaudojimą, virsta bolševizmu ir bandymu darbdavius sunaikinti fiziškai, kaip klasę, „nes darbuotojų sąntykiai su jais visada bus ir privalo būti antagonistiniai“.
Atrodo, kad ir kova už toleranciją bei LGBT teises, pamažu virsta kova už tai, kad visi taptų homo, ar bent jau biseksualūs, kaip pasireiškė vienas mano oponentas komentaruose: „Tai kaip mums jaustis, jei jūs mus tik pakenčiate“? Iš tikro jie nenori būti „tik toleruojami“ t.y. „tik pakenčiami“. Jie nori būti „normalūs“, t.y., tokie kaip ir dauguma, nekeisdami savo lytinės orientacijos. Tokiu atveju lieka viena išeitis – visiems likusiems tapti tokiais, kaip ir jie. Turiu labai rimtų įtarimų, kad kai kuriais šių mažumų teises ginančių aktyvistų veiksmais ir siekiama tapti dauguma, o ne tiesiog pakantos ar tolerancijos
Iš tikro visuomeniniame gyvenime kova už realiai pažeidžiamus žmonių interesus ir teises, labai greitai ir nepastebimai gali pereiti į kovą „prieš kitus“ ar „prieš kitokius“, todėl labai svarbu kovos įkarštyje nepražiopsoti kada peržengiama ta visiškai neryški ir nepastebima riba.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
