Konservatyvi mokytoja ar progresyvi gimnazistė bei ją palaikanti pradinių klasių mokytoja laikėsi tos pačios taktikos. Iškelti kaltuosius ir paaiškinti savo situaciją. Labai apmaudu, kad šie trys žingeidūs ir išmanūs žmonės diskusiją pradėjo destruktyvu.
Nes niekas ir nesikeis, jeigu mes savo kiekvieną situaciją pradėsime nagrinėti taip pat. Mokytojai jau du dešimtmečius beveik vienodais žodžiais pasisako apie sunkią savo padėtį, mokiniai beveik taip pat nuosekliai ir stabiliai kritikuoja įgyjamų žinių betiksliškumą, kaltindami pedagogus, kad šie dirba nekūrybingai, nemoka sudominti dėstoma disciplina.
Abi pusės kartais pasipiktina ir tėvų abejingumu bei neatsakingumu... Ištisa kaltinimų ir kritikos lavina, kodėl šiuolaikinė mokykla neparuošia jaunojo žmogaus tolimesniam gyvenimui ir savojo kelio pasirinkimui. Sutinku, kad švietimo sistema išgyvena ne pačius geriausius laikus, tačiau kaltų paieškos situacijos nepakeis.
„Esu siuntinėta visur ir gana dažnai. Pasiūlymai gauti į galvą tokie pat įprasti, kaip rytinės kavos puodelis,“ – teigia ilgiai mokykloje dirbanti mokytoja straipsnyje „Mokytoja ryžosi prabilti: „Jei jūs tik žinotumėte...“.
Viena gimnazistė po kelių dienų šiai pedagogei atsakė viešai - „Vieno dalyko mokytoja nuolat šaiposi iš mūsų, pašiepia prieš klasiokus taip, kad vėliau būna baisu eiti atsakinėti. Kokie mes „debilai ir atsilikę“, jei mes kur nors suklystame...“.
Po šių straipsnių buvo ir trečias - jauna mokytoja palaikė gimnazistės poziciją, nes tiki, jog viskas - mokytojų rankose. Kas įvyko po šių straipsnių? Nieko. Tik, esu įsitikinusi, dabar ūžia trys mokyklos. Tos, kurių mokytojos ir gimnazistė pasiginčijo viešumoje.
O kitiems kas iš to?
Todėl ir rašau – nebekelkime „plikų“ problemų. Pradėkime jas pateikti sprendimais. Tik taip prasidės pokyčiai.
Juk svarbiausia, kad jaunas žmogus gerbtų save ir kitus, mokėtų dirbti komandoje ir suprastų savo kaip visuomenės, kurioje vertinamas kiekvienas individas, nario pareigas. Mokykloje daug dėmesio skiriame dėstomoms disciplinoms, tačiau nėra sistemingai ugdomos socialinės ir emocinės kompetencijos, neįgyjami gebėjimai, kurie jiems padėtų praktiškai panaudoti gaunamas žinias, o labiausiai neramina esanti nepagarba.
Ją, beje, atrodo, ir pademonstravo straipsnių autorės.
Ką daryti?
Jau senokai dirbu su viena savanorišku pagrindu veikiančia neformalaus ugdymo organizacija, kuri vienintelė Lietuvoje jau šešerius metus rengia nemokamus tęstinius mokymus 14-19 metų amžiaus moksleiviams.
Praktinių užsiėmimų pagalba ugdomos laisvos, drąsios ir mąstančios asmenybės. Organizacijos misija – padėti jauniems žmonėms išsiugdyti savybes ir gebėjimus, kurių dėka jie galėtų geriau pažinti save, atskleisti visą vidinį savo potencialą ir tapti pilnaverčiais, laimingais ir sėkmingais visuomenės nariais. Jau per 1100 moksleivių baigė šiuos mokymus. Tai jiems padėjo susigrąžinti pasitikėjimą, pagarbą sau ir kitiems, motyvaciją bei norą kurti savo gyvenimą. Dauguma pradėjo visiškai kitaip žvelgti ir į mokymosi procesą, gaunamos informacijos reikalingumą, pagerėjo jų santykiai su tėvais, mokytojais.
Tai – mano ir mūsų bendraminčių iš VšĮ „Kitas variantas“ pasiūlymas ir kvietimas. Apmaudu, kad kol kas tokių kompetencijų ugdymas yra neprivalomas, todėl priskiriamas neformaliajam švietimui ir dėl to ne visiems lengvai pasiekiamas.
Matyti, kad viešumoje apsižodžiavusios moterys tikrai yra labai veiklios ir nestokoja kritinio mąstymo. Gal šią energiją vertėtų išnaudoti problemų sprendimui?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
