Bet norėčiau papasakoti kelias istorijas iš savo ilgametės praktikos, kad suprastumėte – būna ne tik baisios auklės, būna ir tokių tėvų ar vaikų, su kuriais ir angelas nesugebėtų sutarti.
Pavyzdžiui, prieš porą metų teko dirbti šeimoje, kuri gyvena Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone. Iš pradžių, kai susitikome, krėtė mane kaip obuolį, pateikiau viską: tėvų telefonus, rekomendacijas. Šiaip ne taip susitarėm, tiesa, nepasirašėme sutarties ir dabar manau, kad tai buvo mano klaida.
Nors buvo sutartas mano darbo laikas (nuo 8 val. ryto iki 18 val. vakaro), tėvai vis vėluodavo grįžti tai pusę valandos, tai valandą. Vėluodavo jie nuolat, o prisiskambinti nebūdavo jokios galimybės. Kiekvieną kartą išėjusi į darbą nežinodavau, kada grįšiu, ir tai gerokai erzino. Nors ir mokėdavo man papildomai, išėjau, kai pavėlavo dvi valandas net neperspėję. Negaliu dirbti pas žmones, kurie nesupranta – auklė taip pat turi reikalų ir asmeninį gyvenimą, ir šeimą. Neįmanoma pinigais įkainoti nepagarbos ir pasitikėjimo.
Dar vienos šeimos akibrokštas buvo man baisiausias. Kelis mėnesius viskas buvo gerai, užmiestyje pusę dienos prižiūrėjau gražų trejų metų berniuką. Ten dėl papildomo darbo nebuvo jokių bėdų, užsiėmiau tik vaiko priežiūra. Kol vieną dieną vaikas nei iš šio, nei iš to pradėjo dusti, pamėlynavo, atrodė, kad springsta, prasidėjo traukuliai, aplink burną buvo lyg putos. Puoliau į paniką ir kračiau, ir apžiūrėjau burną, nes galvojau, kad springsta. Kai vėl pradėjo ramiai kvėpuoti, bandžiau prisiskambinti tėvams, nepasisekė susisiekti dvi valandas.
Dėl išgąsčio susigadinau tiek sveikatos ir nervų, kai grįžo berniuko tėvas man buvo nutirpę rankos ir kojos, ausyse spengė. Aš vos pastovėjau ant kojų, pasitikau vyrą beramstydama sienas. Šeimininkas nepasiūlė man pasilikti, kol pasidarys geriau, apšaukė, kad nepakviečiau greitosios ir tik tada prisipažino – dėl gimdymo traumos jų berniukui kartas nuo karto pasitaiko tokie priepuoliai.
Atsisveikinom su jais tą patį vakarą, o aš iki šios dienos nesuprantu, kas ten per tėvai, jei nepasako auklei tokio svarbaus dalyko? Gal bijojo, kad neapsiimsiu prižiūrėti neįgalaus vaiko, ar užsiprašysiu pernelyg daug?
Kita mama, pas kurią yra tekę dirbti prieš pat pabaigiant auklės karjerą, iš pradžių buvo labai maloni, nors prie žaizdos dėk, sutarėme, kad žiūrėsiu vaiką, maitinsiu žaisiu su juo. Po to pradėjo kelti man sąlygas: išplauti indus, kada vaikas miega, namus tvarkyti ir primokėti nepasisiūlė. Kai pasakiau, kad samdžiausi tik auklės pareigoms, ji pradėjo kelti balsą ir rėkti, kad neprivalo man mokėti už poilsį, kada vaikas, pavyzdžiui, miega pietų miegelio ir negali samdytis dar ir namų tvarkytojus, o pati po darbo per daug pavargusi, kad kuoptų visą betvarkę. Susitarėm lyg ir gražiuoju, kad aš sutvarkysiu tik tai, ką suvertė vaikas, jo ir bendrame kambaryje, bet kai ji liko tuo nepatenkinta teko išeiti.
Ne tik tėvai turi jaudintis, ne vien jie perka katę maiše, mes taip pat nesame apsaugotos nei nuo nesąžiningo elgesio, nei nuo ne visą tiesą pasakančių darbdavių.
Vaikai taip pat labai nevienodi – vienose šeimose aiškiai matyti, kad tėvai labai rūpinasi vaikų auklėjimu, veikia nuosekliai, turi ir draudimų, ir skatinimų sistemą. Taiko ir botagą (neturiu omenyje smurto, tik nuobaudas) ir ragaišį, tokiose šeimose su vaikais bendrauti visados lengviau.
Bet yra tokių, kurių niekam ir niekada nelinkėčiau prižiūrėti. Yra tekę dirbti su mergaite, kuri nežinojo žodžio „ne“ ir apskritai nejautė jokių ribų. Jei kas ją ir drausmindavo, tai tik aš ir tik tada, kai mama nemato, o pati mama leisdavo jai viską. Pati esu mačiusi, kaip dukra tranko motinai per veidą, delnu ar net žaislu, klykdama laksto po namus, pila ant kilimo ir grindų viską, kas tik papuola į rankas, drasko apmušalus.
Mama jos nesudrausmino nei karto, ne tik kad balso nepakėlė, bet viską ignoravo. Nors prižiūrėjau tą mergaitę iki darželio, ji mane taip nuvargindavo nesibaigiančiomis isterijomis ir klykimu, kad tai buvo vienintelis vaikas, su kuriuo atsisveikinau be jokio širdies skausmo, tiesiog nesugebėjau prie jos prisirišti.
Žinoma, yra ir mielų vaikų, kuriuos visą gyvenimą prisiminsiu ir visą gyvenimą jų ilgėsiuosi, kaip nuosavų vaikų ar anūkų. Prisimenu ir mūsų lauke rinktus geltonus lapus ir žvėrelius iš kaštonų ir plastelino, knygeles, kurias skaitėme. Prisiminsiu ir kaip mažos rankelės apkabina kaklą su didele meile.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
