Nesu prieš mūsų senjorus, juoba kad pensininkai jau ir mūsų tėvai, ir seneliai, ir mes patys po ketvirčio amžiaus sulauksime to paties meto. Man, kaip tris vaikus auginančiai mamai, labiausiai apmaudu, kad valdžią turintiems ir jos trokštantiems rūpi tik viena visuomenės grupė (ir savaime suprantama, juk tai viena didžiausių rinkėjų dalis).
Per krizę ir mums, dirbantiems, buvo gana stipriai nurėžti atlyginimai (nuo jų vėliau bus skaičiuojamos ir pensijos, jei tik jų sulauksime). Asmeniškai aš pati, krizės metais dirbusi lietuviškame UAB-e, netekau apie 25 proc. atlyginimo.
Pasibaigus recesijai tos nurėžtosios dalies, žinoma, niekas negrąžino. Ir veikiausiai negrąžins, nes UAB-ų direktoriams ir savininkams labai patogu: žmonės neišsilakstė, ir toliau kantriai dirba už tą patį atlyginimą (nedideliuose rajonų centruose kiekviena darbo vieta aukso vertės) – kam viską keisti.
Viena didžiulė šalies įmonė, kurioje dirbo vyras, mūsų šeimai liko skolinga daugiau nei 6000 litų. Ji veikia ir šiandien, tiesa, bankrutuojančios statusu, o bankroto procedūros (ne)sėkmingai tęsiasi jau trejus metus. Pasiteiravus apie galimybę atgauti sąžiningai uždirbtus pinigus (o 6000 Lt mūsų penkių asmenų šeimai yra labai daug), buvo duota suprasti, kad jų jau nebesitikėtume atgauti.
Per krizę solidariai buvo sustabdytas ir vadinamųjų vaiko pinigų mokėjimas. Iki 2011 metų pabaigos. Iki 2012 metų, o dar vėliau sugalvota išganinga idėja: šeimoms, kurių pajamos viršija 525 Lt vienam asmeniui, tie pinigai išvis nepriklauso.
Nė neabejoju, kad po šitų žodžių sulauksiu ir piktų komentarų: anksčiau jokių vaiko pinigų nebuvo, kam auginti tiek vaikų ir pan. (Tiesa, pamiršau prirašyti, kad iš to mūsų trejeto – dvynukų pora). Bet. Tie vaiko pinigai atsirado 2004-aisiais, kai stojome į ES. Daugelyje Europos šalių šeimos, auginančios vaikus, juos gauna (ir gauna tikrai ne po 52 Lt arba, europietiškai pavertus, ne po 15 eurų). Taigi, ir mūsų politikams, matyt, buvo nesmagu, kad šiuo požiūriu mes busime kaip ir neeuropietiški.
Pripažinsiu, tie vaiko pinigai buvo nors menkas, tačiau labai reikalingas priedas šeimai (juolab, kad dirbant UAB-uose atlyginimai neretai vėluodavo ir tebevėluoja). Nelikus jų, kažkaip išsiverčiame (laimei, kaimuose užsiauginame daržovių, mokyklinėms šventėms gėlių salonuose taip pat nereikia pirkti), neprašinėjame ir pašalpų, nors būna dienų, kai skaičiuojame tik „smulkiuosius“.
Ir visgi norėčiau paklausti visų tų, besirūpinančių šeimų gerove: kodėl grąžinama tik pensininkų dalis, o nekalbama apie sugrąžinimą kad ir menkos, bet realios paramos šeimos, auginančioms vaikus? Dėl ko jau eilę metų nekinta 525 Lt MGL, kai vien pastaraisiais metais viskas: maistas, paslaugos, komunaliniai mokesčiai ir kt. – brango po kelis kartus kasmet?
Ar ne laikas ženkliai sumažinti mokestinę naštą vaikus auginančioms šeimoms?
Štai prieš akis vienos partijos priešrinkiminė skrajutė, kurioje baltu ant mėlyno parašyta: „Parama šeimoms, auginančioms vaiku, turi būti reali, ilgalaikė ir stabili.“ Tik tiek. Bent jau savo šeimos vardu ir norėčiau paklausti: „O ką siūlote ir ką šia linkme ruošiatės daryti, ponai?“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
