Žmogui sunkiausia vertinti save. Nelengva retkarčiais pažvelgti į save iš šalies. Dažniausiai dėl emocinio intelekto, kuris apsprendžia žmogaus elgesį, stygiaus. Emocinį intelektą reikia ugdyti nuo vaikystės, nes vėliau tėvams dėl netinkamų vaikų emocijų jau tenka kreiptis net į psichologus.
Emocinis intelektas ir mūsų bendravimas su kitais žmonėmis labai susiję. Kalbant su kitu (tarp jų ir su vaiku) reikia vengti neiginių: negalima, nedaryk, tu blogas, negerai darai. Taip teigdami mes iš karto puolame smerkti žmogų. Kaip žinia, lietuviams labai būdinga ieškoti kaltų. Tačiau svarbiau ne ieškoti kaltų ar pasiteisinimo, o rasti tinkamą sprendimą. Minėtas dažnai pasitaikantis lietuviškas bruožas labai sunkiai derinasi su išvystytu emociniu intelektu: neretas džiaugiasi, kai kitam nesiseka ir ima liūdėti, kai sekasi. Tūlas neretai pyksta ant tų, kurie geriau už jį gyvena, užuot galvojęs – o ką aš pats galiu padaryti, kad taip gerai gyvenčiau?
Sakoma, kad moterys emocingesnės iš prigimties. Tačiau neretai emocinis intelektas painiojamas su neracionaliu elgesiu: suskydimu, pašūkavimu, isterikavimu, dramblio darymu iš musės, kuomet nepagrįstai sureikšminami nereikšmingi dalykai, pasidavimu vaikų manipuliacijoms. Musedramblystės sindromas būdingas daugeliui žmonių. Jis labai apkartina sutuoktinių gyvenimą.
Paprastai kaltas būna tas, kuris turi emocinio intelekto trūkumą. Tai dažnas reiškinys ne tik bendraujant sutuoktiniams tarpusavyje, bet ir jų santykiuose su vaikais. Jeigu vaikas elgėsi netinkamai, jam reikėtų ramiai pasakyti: „Aš pykstu, kuomet taip elgiesi. Suprantu, kad tu labai nori šito daikto, tačiau esame sutarę šią savaitę dviračio nepirkti“. Vaikas tai suvokia labai greitai ir, jeigu jo emocinis intelektas lavinamas, jis, užuot trypęs kojomis ir pykęs, klausia ką gali padaryti, kad tą daiktą gautų? Manipuliavimas skiriasi nuo derybinių įgudžių. Jeigu vaikui pasakėme, kad kitą saldainį jis gaus po pietų, jo prašymas baigsis. Tačiau po pasakymo „ne“ gali prasidėti meilikavimai, bandant mamą palenkti. Galutinis rezultatas priklausys nuo mamos tolimesnio elgesio.
Emocinio intelekto nelemia genetinis paveldas. Jį mes galime vystyti visą gyvenimą. Emocinį intelektą sudaro šie elementai: savęs pažinimas, gebėjimas valdyti emocijas, motyvacija, socialinis sąmoningumas ir socialiniai įgūdžiai. Vystydami bet kurį iš šių elementų, mes tobuliname savo emocinį intelektą.
Savo emocijas pažįstantys ir su jomis susitaikę žmonės yra labiau pasitikintys savimi, tačiau jie nesigėdija prašyti draugų pagalbos, nestresuoja kritikuojami. Jie stengiasi sužinoti savo silpnąsias vietas ir jas stiprinti. Jie išsikelia sau realius tikslus ir niekuomet nepersitempia. Žmonės, sugebantys valdyti emocijas, sugeba kontroliuoti emocinius impulsus ir nepanikuoja stresinėse situacijose.
Visus mus motyvuoja pasiekimai. Tačiau vieni siekia išorinių (atlyginimas, statusas įmonėje) rezultatų, o kitus labiau motyvuoja vidinio tobulėjimo galimybės. Gerai motyvuoti žmonės nepraranda motyvacijos ir susidūrę su sunkumais. Socialinis sąmoningumas (empatija) bene lengviausiai atpažįstamas. Neretas iš mūsų prisimena įkvepiančius (empatiškus) savo mokytojus. Empatija įkvepia kitus veikti, kartais net pakeisti gyvenimą. Mylėjimasis taip pat yra empatijos pavyzdys. Jeigu šis aktas nėra sėkmingas, vadinasi, partneriams trūksta emocinio bendrumo.
Socialiniai įgūdžiai – visų minėtų savybių rezultatas. Tas, kuris turi išvystytus socialinius įgūdžius, puikiai pažįsta savo emocijas, moka jas valdyti. Jis yra motyvuotas ir sugeba motyvuoti bei įkvėpti kitus.
Intelektas ir emocinis intelektas vienas nuo kito nepriklauso ir vienas kitam neprilygsta. Pavyzdžiui, aukšto intelekto, puikiai išsilavinęs žmogus gali būti nelaimingas vienišius, neturintis antros pusės ir draugų, nes jo EI neišlavintas, todėl santykiai su aplinkiniais dramatiški ir komplikuoti. Ir atvirkščiai, žmogus, kuris silpnais balais baigė mokyklą ir nepasižymi aukštu intelektu, vėliau gali tapti itin sėkmingu verslininku ir kompanijos siela. Jo EI aukštas. Jis sugeba tapti lyderiu, rodo iniciatyvą ir įkvepia aplinkinius.
Žemo EI žmogus nesupranta ne tik savo, bet ir kitų žmonių jausmų. Jis dažnai piktas ant visko ir ant visų, nuliūdęs, uždaras, linkęs konfliktuoti. Be to jis nelinkęs atvirauti, tačiau naivus ir patiklus, todėl juo lengva manipuliuoti. Jis nesugeba valdytis stresinėse situacijose, o į sunkumus reaguoja dramatiškai. Toks žmogus skaudžiai išgyvena nesėkmes, tačiau sėkmės siekti bijo. Žemo EI pavyzdžių gyvenime dabar labai gausu. Tokie žmonės tiki melaginga propaganda, nes nesugeba atskirti tiesos nuo melo. Valstybė, kurioje šie žmonės sudaro nemažą dalį, turi rimtų problemų. Jos žmones nesunku suskaldyti. Savanaudžiai politikai tuo ir naudojasi. Nesvarbu kur tai bebūtų Lietuvoje, Ukrainoje, ar Rusijoje.
Emocinį pradą labai žaloja virtualus bendravimas, kuomet pašnekovai nemato vienas kito emocinių išraiškų. Skaipas šiuo atveju - išimtis.
Mus nuolat veikia tokie emociškai griaunantys stereotipai, kaip „vyrai neverkia“, „bijoti gėda“, „liūdėti negalima“. Slėpdami emocijas mes nemokame tinkamai reaguoti į gyvenimiškas situacijas. Ilgą laiką slopinamos emocijos nustoja vystytis, o tai lemia žemo EI vystymąsi. EI veikia ir visuomeninė santvarka, ekonominės-socialinės sąlygos.
EI – instrumentas, įgalinantis pažinti save ir tuo pačiu priemonė daryti įtaką kitiems. Tikriausiai visi pastebėjome, kad emocijos – užkrečiamas dalykas. Tą patvirtina žmonių elgesys diskotekoje, linksmame koncerte ar mitinge.
Albertas Ellis teigia, kad ne gyvenimo įvykiai yra mūsų sielojimosi priežastis, bet mūsų reakcija į tuos įvykius, kuri pagrįsta mūsų įsitikinimais. Mūsų norai, poreikiai ir tikslai nuolat sutinka įvairias kliūtis. Į tas kliūtis galime reaguoti sveikai ir konstruktyviai arba nekonstruktyviai, tuo būdu žlugdydami save.
Siekiant išvengti neracionalių sprendimų reikia:
1. Priimti save be jokių išlygų, tokį, koks esi.
2. Priimti kitus be jokių išlygų.
3. Priimti gyvenimą be jokių išlygų.
Žmogus, kuris vadovaujasi EI ir siekia gyvenimo kokybės, atpažįstamas pagal tam tikrus požymius. Toks žmogus žino ko nori. Jo sprendimai derinasi su aplinka. Jis gerai supranta, kas lemia jo emocijas. Žino dėl ko liūdi ir dėl ko šypsosi, nes jis kontroliuoja savo būseną. Jis žaismingas, emocionalus, jaučia laimę ir pasitenkinimą gyvenimu, moka išeiti iš nepageidaujamų būsenų. Drąsa ir pokyčiai – jo palydovai. Jis viskuo domisi, mėgsta grožį ir estetiką, kūrybiškai žvelgia į aplinką. Toks žmogus sugeba derinti skirtingus žmonių interesus. Jis skatina juos bendradarbiauti ir integruotis į visuomenę.
Svarbus ne tik vieno žmogaus, pavyzdžiui vadovo, bet ir kolektyvo EI. Visų įmonės darbuotojų mokymasis priimti, suprasti, valdyti emocijas ir tinkamai jas panaudoti – įmonės sėkmės garantas. Praktikoje EI:
1) lemia žmogaus socialinį statusą;
2) didina efektyvumą komandinėje veikloje;
3) stiprina psichologinį žmonių stabilumą;
4) padeda efektyviau spręsti problemas;
5) pakeičia požiūrį į pasaulį.
Emocijos antagonistinės poros: liūdesys-džiaugsmas, baimė-entuziazmas, pyktis-dėkingumas, kaltė-išdidumas, troškimas-malonumas, nuobodulys-susidomėjimas.
Šiuo metu labiausiai trūksta nuoširdaus, šilto, visaverčio ir pagarbaus mokytojų, moksleivių, jų tėvų ir kitų žmonių tarpusavio bendradarbiavimo. Emocinis intelektas būtent tokio bendradarbiavimo ir moko. Užuot puolus kritikuoti ir kaltinti vieni kitus, reikia sustoti ir pamąstyti, kodėl mes patys netinkamai reaguojame į susiklosčiusias aplinkybes ar kylančias problemas. Pirmiausiai, emociškai išprusęs turi būti mokytojas. Jis turi jausti savo mokinius. Geras mokytojas gali įkvėpti viltį, uždegti vaiko vaizduotę ir sukurti meilę mokymuisi. Savo ruožtu mokiniai turi suvokti, kaip ugdyti teigiamą požiūrį į save ir į kitus, kaip atpažinti savo ir kitų emocijas.
Pasaulis taps geresnis, kuomet visi mokyklas baigę vaikai bus įgiję pagarbos sau ir kitiems žmonėms jausmą. Juk EI – mūsų elgesio pagrindas. Tai visi mūsų išgyvenimai, prisiminimai, nuostatos bei įsitikinimai, vertybės ir jausmai. Dėl to mes vienaip ar kitaip matome save ir kitus žmones. Juk emocingas žmogus – dovana šeimai, bendruomenei ir valstybei.
Nustatyta, kad 15 proc. mūsų sėkmei turi intelektualiniai gebėjimai ir net 85 proc. emocinis intelektas. Atsakymas į klausimą: ar mes galime pasikeisti – vienareikšmiškas. Galime, jeigu mes to norime, nes tai priklauso ne nuo prigimties, o nuo mūsų pasirinkimo kaip gyventi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
