Mano mergytė gimė neįgali. Niekas negali paaiškinti, kodėl tai atsitiko būtent mūsų šeimai, manau, niekas ir nėra apsaugotas nuo tokios nelaimės. Sakoma, kad Dievas duoda tokią naštą, kurią pajėgiame nešti, ir aš savo vaiko nekeisčiau. Myliu ją tokią, kokia ji yra. Mieliausia ir švelniausia mergytė, tikra dovana. Suprantu, kad ji niekada nepasieks tiek, kiek gali sveikieji. Niekada nepabaigs aukštojo mokslo, netaps nei mokslo, nei kultūros šviesuliu. Bet mūsų gyvenime ji yra tikras šviesos spindulėlis, nuoširdus ir šiltas vaikutis, kurio atviras paperkantis meilumas kaskart gniaužia širdį.
Jau esu išgyvenusi ne vieną sunkią akimirką, kai kitos mamos, besivedžiojančios sveikus mažylius, tempdavo juos nuo mano vaiko šalin tarsi ta negalia būtų baisi užkrečiama liga. Esu girdėjusi už nugaros piktai šnabždančias kaimynes, svarstančias. ar ne girti mes tą vaikutį pradėjome, spoksančiais į ją smerkiančiais žvilgsniais. Bet nutariau nepasiduoti, nenuleisti rankų, juk kovoju ir gyvenu dėl to, kas man yra brangiausia. Kartą neištvėrusi atvirai paklausiau vienos tokios kalbėtojos, ar nori manęs ko nors paklausti. Klausimų jai neiškilo, o visos kalbos staiga baigėsi lyg nebuvę.
Sunkiausia buvo ne tai. Sunkiausia buvo iškovoti dukrai teisę mokytis kartu su kitais vaikais ir tapti jų kolektyvo dalimi. Kai būsimųjų bendramokslių (kartu lankiusių ikimokyklinę grupę) tėvai sužinojo, kad jų klasėje mokysis ir mano mergaitė, teko susidurti su tokia panieka ir su tokiu siaubingu požiūriu, kad baisu ir prisiminti. Tėvai, mums už nugarų, net nepasitarę su mumis, jos gerai nepažinodami, sukūrė ištisą peticiją, surinko parašus, norėdami kad ji nelankytų mokyklos drauge su kitais.
Ko tik aš vėliau neprisiklausiau apie tokį jų sprendimą, kokių tik pasiteisinimų neteko girdėti! Kad jų vaikų lavinimas nukentės, nes mano dukra reikalaus per daug dėmesio. Kad tokie vaikai turi būti mokomi atskirai, su tokiais pat specialiose atsilikusiųjų mokyklose, nes jiems taip geriau. Viena mama tiesiai šviesiai pareiškė „Man visiškai nesinori, kad kartu su mano vaiku klasėje sėdėtų debilė, kuriai reikalinga atskira priežiūra. Jei labai nori tegul moko savo vaiką namuose“.
Būsimoji mokytoja, taip pat netryško dideliu džiaugsmu, kad jai teks dirbti su vaiku turinčiu ypatingų poreikių. Kai atėjau su ja pasikalbėti, priėmė mane šaltai, kalbėjo iš aukšto, tarsi norėdama parodyti, kad tokiems kaip mes čia ne vieta ir ji su tuo nesitaikstys. Buvo net pateiktas neva geranoriškas pasiūlymas, palaikyti dukrą dar vienerius metus namuose ar ikimokyklinėje grupėje, kol subręs mokyklai. Bet aš mačiau, kad mergaitė pasiruošusi mokytis ir tikrai labai nori lankyti mokyklą kartu su kitais savo grupės vaikais. Nesupratau tėvų ir mokytojų noro palikti ją už borto, vien todėl kad yra kitokia.
Vietą klasėje mums pavyko išsikovoti ir pirmieji metai buvo tikrai labai sunkūs, nes kiekvienas dukros paklydimas ar kiekviena jautri ir perdėta reakcija į stresą, buvo pradinių klasių mokytojos išpučiama iki neapsakomos tragedijos. Jei vaikai klasėje apsistumdydavo ir mano mergytė bandydavo apsiginti, mane tuoj pat kviesdavosi į mokyklą iš darbo, nes neva mano vaikas neadekvatus ir gali sužaloti kitus ar susižaloti pats.
Kai vieną kartą dukra pamiršo sąsiuvinį ir būdama labai jautrios psichikos dėl to apsiverkė, mokytoja pareiškė, kad ji visiškai nebesivaldo ir pasakė tai girdint visiems klasės mokiniams. Žinojau, kad tokiu būdu tik bandoma išstumti mano dukrą iš klasės, todėl sukandau dantis ir nutariau eiti iki galo.
Aš nebijodavau ateiti ir pabandyti detaliai išsiaiškinti kiekvieno incidento, kada man tik atrodydavo, jog mano mergaitė yra skriaudžiama ar įžeidinėjama. Nebijojau ne tik ateiti, bet išsireikalauti susitikimų su aršiausiai besityčiojančių mokinių tėvais ir su pačiais vaikais. Jei man iškildavo kokių nors neaiškumų dėl užduočių, namų darbų ar ko kito, eidavau į mokyklą ir nesigėdindavau skambinti.
Per tuos ketverius metus pradinėje mokykloje užsitarnavau įkyrios skandalistės ir problemų ieškotojos titulus. Mano dukrai mokantis ketvirtojoje klasėje jos mokytoja, pamačiusi mane einančią priešpriešiais, demonstratyviai užvertusi galvą pereidavo į kitą gatvės pusę.
Kiekvieną laisvą minutę skyriau ir skiriu savo vaiko lavinimui. Tikriausiai kartu perskaitėme daugiau knygų ir enciklopedijų nei visi tos klasės vaikai kartu sudėjus ir tai davė vaisių - dabar mano dukra baigia šeštąją klasę. Žinoma, ji nėra geriausia klasės mokinė ir tokia niekada nebus. Tačiau turiu pasakyti, kad ji skaito kur kas geriau nei dauguma jos klasės mokinių, turėjusių visas galimybes to išmokti geriau ir kokybiškiau.
Ji rašo kur kas tvarkingiau ir kelia dešimtis kartų mažiau elgesio problemų, nei kai kurie garsiausiai rėkavusių ir su manimi ir mano vaiku kariavusių mamų vaikai. Klasės auklėtoja, supratinga ir maloni moteris palaiko mano siekį suteikti vaikui išsilavinimą, niešskiriant jos ir kitų ir nepaisant jos negalios. Dabar mes kartu siekiame bendro tikslo ir, manau, jį sėkmingai pasieksime.
O kitiems tėvams patariu nenuleisti rankų ir neleisti, kad jūsų vaikus nurašytų. Nepasiduokite spaudimui, netikėkite jokiais pasiteisinimais. Jei vaikas nori mokytis, jis turi mokytis kartu su visais, lygiomis teisėmis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
