Laukiau šio egzamino ramia širdimi, nemaniau, kad bus taip sunku, o dabar visi kiti egzaminai man kelia neapsakomą siaubą, beveik paniką. Jaučiu, jog šį kartą susimoviau, laimei, anglų kalbos egzaminą laikiau tik dėl savęs ir jokios ypatingos įtakos jis man neturės, bet kaip bus su tais egzaminais, kurių man tikrai reikia?
Kaip įmanoma jausti nors mažiausią pasitikėjimą savimi, kai neaišku, ką mokytis ir kaip. Manote, mokytojai yra pasiruošę ir gali mums padėti? Susirūpinti verčia faktas, kai chemijos ar lietuvių kalbos mokytoja prisipažįsta: „Aš ir pati šio egzamino šimtukui niekaip neišlaikyčiau.“ Labai motyvuojantis pastebėjimas, tiesa?
Rašau taip ne todėl, kad mokytojams jaučiu nepagarbą ar esu nepatenkinta jų darbu. Mokytojai tokie pat bejėgiai kaip ir mes. Kiekvienais metais egzaminai vis sunkesni, vis labiau suvelti, neaišku, nei ką mokytis, nei ko tikėtis, girdėti vis daugiau skundų.
Kodėl niekas mūsų negirdi? Kodėl be jokio sąžinės graužaties eksperimentuoja su mumis, nesuprasdami, kad griauna mūsų viltis?
Labai norėčiau pažiūrėti žmonėms, kurie sudarinėja egzaminų užduotis, į akis ir paklausti, kokie jų motyvai? Nežinau, ar jie siekia patikrinti mūsų žinias ir atrinkti gabiausius. Susidaro įspūdis, kad jie rungtyniauja, kuris sukurs sukčiausias užduotis.
Labai norėčiau, kad jie būtų priversti išlaikyti šimtukais tuos egzaminus, kuriuos patys sudaro, ir dar tokiomis žvėriškomis sąlygomis kaip dvyliktokai – be vadovėlių, interneto, įleidžiami į egzaminų vykdymo patalpas lyg nusikaltėliai, tris kartus pateikę asmens dokumentą (vien mintys apie pasą, kurį galėjau pamiršti, ar telefoną, kurį taip pat galėjau netyčia įsinešti, privertė mane sapnuoti košmarus). Taip pat norėčiau, kad stresą palaikytų tokios mintys – neišlaikei ir skrendi iš darbo, be jokių vilčių ateičiai.
Taip pat norėčiau, kad juos sektų egzamino metu tarsi kalinius, kad stebėtojai vis vaikščiotų pirmyn atgal ir kad į tualetą būtų išleidžiami tik keletui minučių ir tai tik su palyda kaip kalėjime.
Dar siūlau juos einančius į egzamino patalpą gerai apieškoti, pavyzdžiui: pastatyti metalo ieškiklį ir viso kūno apžiūros patalpas, kuriose gerai apieškotų jiems visas angas, ar nesineša telefono.
Ir siūlau tai kartoti kasmet, kad nepamirštų, kaip jaučiasi dvyliktokai – sutrikę, išsigandę, sekami kaip nusikaltėliai.
Įdomu, kiek iš jų gautų šimtukus tokiomis sąlygomis net iš tų egzaminų medžiagos, iš kurios rengė baigiamųjų egzaminų užduotis?
O kaip laikyti baigiamuosius egzaminus sekasi jums? Pasidalykite savo pasakojimu – siųskite istorijas bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
