Pradėjau dirbti nuo keturiolikos metų ir visai nesigailiu. Turiu pinigų sau, galiu leisti tai, ko negali klasiokai, gyvenantys iš tėvų. Pati užsidirbau vairuotojo pažymėjimui, dabar taupau būsimoms studijoms universitete. Jei nepavyktų įstoti į valstybės finansuojamą vietą, tėvams nereiks sukti galvos, iš kur sukrapštyti tas dideles sumas, bent jau dalį mokslų aš apsimokėsiu pati.
Jei pavyktų per stebuklą patekti į nemokamą vietą, tuo geriau, turėsiu pinigų nepriklausomo gyvenimo pradžiai. Visada buvau sveikai ir realiai mastanti, pinigus skaičiuoti taip pat moku. Nešvaistau jų veltui, nes ir uždirbti sekėsi labai nelengvai. Teko ir Palangoje plauti indus, po dešimt valandų prie kriauklės, kol kojos ištindavo taip, kad netilpo į basutes ir sukti kebabus kioskelyje, kai karštis beveik keturiasdešimt laipsnių.
Dirbau ir tada, kai prasidėdavo mokslo metai, nes esu per daug išdidi, kad gyvenčiau tik iš savo tėvų kišenės. Jei reikėdavo rinktis – sėdėti pamokose ar dirbti, aišku, visada rinkausi darbą. Iš jo nors turiu apčiuopiamos naudos, galiu būti daug maž nepriklausoma, o jaunam žmogui nepriklausomybė ir savo vertės žinojimas yra labai svarbūs. Visuose darbuose mane vertino ir tikrai gerbė, nes esu darbšti, padarau viską ką pažadėjau, man nereikėdavo pirštu rodyti į nepadarytus darbus. Nė vienas darbdavys negali manimi skųstis.
O mokytojams pasakysiu tik viena – jūs nemokate vertinti žmonių ne pagal iškaltas žinias, o pagal gyvenimo realybę. Kaip kuriems buvau paskutinėse vietose, sulaukdavau ir pykčio ir apkalbų ir pastabų, kurios skaudino. Jums svarbiausia buvo tik tai, ar atsėdžiu jūsų pamokas ar ne. Jūs žinojot, kad aš ir dar keli klasiokai dirbam, bet nei vienas nepasistengėte pažiūrėti į mus su žmogiškumu ir supratimu.
Aš neprašiau jokių didelių nuolaidų, tik pažiūrėti į viską mano akimis, suprasti, kad ir mano amžiaus žmogus gali būti pavargęs, neturėti noro ką nors daryti ir visai ne todėl, kad yra tinginys, kokiais jūs mus dažnai vadinote. Pažįstate mus tik kaip mokinius ir nepažįstate kaip žmonių, o juk tai labai svarbu jei norite gerų tarpusavio santykių ir pagarbos.
Labiausiai gerbiu ir visą gyvenimą prisiminsiu tuos mokytojus, kuriems galiojo toks pasiteisinimas, kaip „dirbau“. Jie nesigėdijo ir pakelti pažymio, ir nesusireikšmindavo savo dėstomo dalyko. Paklausdavo, ar nepavargusi, ar ne sunku. Žinau, kad jie išves man gerus ir labai gerus pusmečio balus, nors ir nelankiau kiekvienos pamokos ir nekaliau atmintinai. Gerai, kad tokių mokytojų buvo ir mokykla netapo vien kančia ir pažeminimais. Gerai, kad jų dėka aš dabar galiu su pasididžiavimu pasakyti – esu puikus žmogus, jau šio to gyvenime pasiekęs.
Tokių mokytojų dėka aš su viltimi žiūriu į ateitį ir man nereikia jos bijoti. Bent jau finansine prasme esu jai pasiruošusi geriau nei kai kurie išlepinti, kur kas geriau besimokantys klasiokai. Tikriausiai po pirmos nesėkmės jie pasijus bėjėgiai, pasiduos pabruks uodegas. O aš užsigrūdinau. Niekas taip neužgrūdina kaip tikras sunkus darbas.
Labai gerbiu mokytojus, kurie suprato, kad mano darbai nėra blogesni už mokytojo darbą, kad jie taip pat reikšmingi. Man patiko, kad į mane žiūrima kaip į lygiavertį asmenį, net jei nesu baigusi aukštojo mokslo ir tiesiog dirbu.
Tai noriu Jums pasakyti didelį ačiū už viską.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
