Išsilavinimas mano tikrai menkas, turiu verslo vadybos bakalaurą viename iš geriausių Lietuvos universitetų, bakalauras mažai ką reiškia šiandien. Baigusi mokyklą, persikrausčiau į Vilnių, pilna svajonių, kad galėčiau išsilaikyti, pradėjau dirbti dar vasarą prieš mokslus, studijuodama gaudavau stipendiją, pinigų užteko ir maistui, ir rūbams.
Atsiėmusi diplomą dirbau pagal specialybę Lietuvoje, tačiau turbūt buvau per kvaila, todėl manęs niekas nevertino ir gaudavau menką atlyginimą. Gavusi pasiūlymą dirbti ne Lietuvoje, iškart susikroviau lagaminą ir išskridau. Viskas sekėsi puikiai, dirbau, mokiausi kalbą, džiaugiausi gyvenimu, bet atėjo laikas, kai viskas pasikeitė – įmonė bankrutavo. Turėdama daug ambicijų ir begalinį norą gyventi Lietuvoje, grįžau ieškoti laimės čia.
Ieškojau darbo pagal turimą išsilavinimą ir žinias, tačiau darbo pokalbiuose mano turima patirtis užsienyje buvo tiesiog išbraukiama, nors turėjau visus rekomendacinius laiškus, kontaktus. Gal Lietuvoje nevertinama darbo patirtis užsienyje? Net neturiu atsakymo į šį klausimą.
Praėjus pusmečiui ir pamačiusi, kad santaupos tik tirpsta, nusprendžiau ieškotis paprastesnio darbo, bet ir vėl visiems kliuvo darbinė patirtis užsienyje, gal darbdaviai kaip ir dauguma komentatorių suprasdavo, kad dirbau juodą darbą, kurio tikrai nebijau, nes tokį darbą dirbau studijų metu. Kaip dauguma komentatorių rekomenduoja, įsidarbinau viename iš didžiųjų prekybos centrų kasininke, jausdavau didžiulį stresą kasdien dėl to, kad nepamatytų tie, kuriems sakiau, jog dirbu tarptautinėje kompanijoje vadybininke ir dėl nuolatinio vadovų spaudimo.
Ar jūs dirbote prekybos centruose pardavėjomis(-ais)? Kodėl ten nuolat trūksta darbuotojų? Iš gerų darbų niekas savo noru niekas neišeina. Nesusitvarkiau su psichologiniu spaudimu ir išėjau, gal per greitai pasidaviau, tačiau aš esu tik žmogus, ne robotas.
Stebiuosi, kad dauguma pastebi aroganciją mano išpažintyje, aš tiesiog norėjau nusiimti naštą, kurią nešu viena pati, norėjau pasidalinti tikra tiesa apie savo gyvenimą ir būseną.
„Jei tokia protinga, tai kodėl neranda išeities ar darbo?“ Todėl, kad laikui bėgant pradėjau nebepasitikėti savimi, kad neturiu į ką atsiremti, taip, pati kalta dėl melo, bet ar jūs, praradę puikų darbą ne dėl savo kaltės, netikėtumėte savo jėgomis, kad greitai rasite kitą ir dar savo gimtojoje šalyje? Nuo to mano melas ir prasidėjo, nuo tikėjimo savimi ir turimos patirties.
Atidaviau ne vienerius metus kitai šaliai tik todėl, kad įgijusi patirties grįžčiau į Lietuvą ir čia susikurčiau pilnavertį gyvenimą. Galėjau likti svetimoje šalyje, bet buvau naivi tikėdama ir norėdama kurti gyvenimą gimtinėje. Žinoma, galėjau ištekėti ten už svetimtaučio ir sukurti šeimą, sėdėti kažkam ant sprando, bet mano šeimos supratimas yra lietuviška šeima, esu viena iš tų naivuolių (kvailių ir idiočių, kaip jūs sakot), kuri nori išsaugoti lietuviškumą. Nesuprantu aš tų, kurios kuria šeimas su kitataučiais, tolimais mums kultūra ir supratimu apie gyvenimą bei jo vertybes.
Aš jų nesmerkiu ir džiaugiuosi sėkmingomis istorijomis, tačiau man nesuprantama, koks gali būti vaiko susipratimas gyvenime, jei mama lietuvė, o tėvas indas, egiptietis, italas ar rumunas.... Teiskit ir nukryžiuokit mane už tai.
Kodėl prabilau apie tėvus pirmajame savo laiške?
Todėl kad tėvai patys pirmieji moko vaiką. Dar būdami kūdikiai mes matome ir vertiname savo tėvus, blogybes priimdami kaip natūralų dalyką. Aš nesitikiu pagalbos iš savo tėvų, jie man niekada nepadėjo, nuo mažens kabinausi į gyvenimą svajodama apie geresnį, kabinausi visomis jėgomis, tačiau tik dabar pradedu suprasti, kad pirmasis susitikimas su tėvais yra labai svarbus. Bandžiusi visais būdais nebūti tokia kaip jie, suprantu, kad nepasitikėjimas ir greitas pasidavimas depresijai atėjo būtent iš kūdikystės.
Galim svajoti ir teigti, kad asmenybė formuojasi daugelį metų ir priklauso nuo aplinkos, draugų, mokytojų, tačiau pripažinkim faktą, kad tėvai deda pirmuosius pamatus mūsų gyvenimų. Pakartosiu dar kartą, kad aš nesitikiu jokios pagalbos iš tėvų ir niekada nesitikėjau, bet vis dar esu įsitikinusi, kad tik sąmoningi tėvai gali išauginti sąmoningus vaikus.
Apie norą turėti savo vaikų. Daugumai užkliuvo, kad painiojuosi savo žodžiuose, tai noriu paaiškinti ir čia.
Darbdaviams, kurie žiūri nepasitikinčiai į mano amžių, pripažinkim faktą, kad mano amžius Lietuvoje nusako apie ketinimą turėti vaikų, sakydavau - „kad artimiausiu metu neketinu kurti šeimos“. Aš juk net neturiu partnerio, tačiau savyje brandinu mintį apie šeimą, apie vaikus, kurie jaus meilę, kuriems bus skiepijamas pasitikėjimas savimi.
Kol neturėsiu tvirto pagrindo po kojomis, niekuomet negimdysiu, nes vaikams reikia daugiau nei tik suteiktos gyvybės. Aš už sąmoningą šeimą ir jos vertybes. Ar aš tikiuosi per daug norėdama rasti darbą ir sutikti žmogų, kuris turėtų tas pačias vertybes? Ar per daug arogantiška neleisdama savęs paversti robotu?
Niekada nesėdėjau sudėjusi rankų ir nelaukiau, kol nukris darbas iš dangaus ar vyras, kuriam galėčiau sėdėti ant sprando, neketinu savęs parduoti užsieniečiui.
Taip, aš kvaila idealistė.
Antradienį einu į pokalbį dėl darbo ir labai tikiuosi, kad tai - mano galimybė.
Dar labiau dėkoju tiems, kurie suprato ir nesityčiojo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
