Šią mintį man paslaugiai pakišo viena mamytė. Labai skubanti mamytė, tempianti paskui save už rankos kokių penkerių metų pyplį. Berniukui susipynė kojos ir dribtelėjo keliais ant šaligatvio. Skaudžiai krito vaikas, apsibalnojo abu kelius ir, aišku, iš skausmo paleido dūdas. Mamulė prisiminusi, kad vaikai negali taip greit lėkti, puolė raminti savo verkiančio sūnaus. Ir pasakė sakralinę frazę „Baik, vyrai gi neverkia!“
Ir aš pagalvojau – kodėl nuo pat pirmųjų dienų mes atimam iš savo berniukų prigimtinę teisę ašaromis išreikšti nuoskaudas. Ką reiškia „vyrai neverkia“? Tai anaiptol ne nekalta frazė, o tiesiog programa visam likusiam gyvenimui. Atimam iš jų galimybę išreikšti skausmingas emocijas pačiu priimtiniausiu būdu, augindamos ištisas kartas šiauriečių supermačo.
Ir kas gi jiems belieka? Skandinti savo sielvartus alkoholyje ar slopinti skausmą bei agresiją kumščiais. Jei nuvarvina šykščią vyrišką ašarą vyrai tuoj pat paženklinami kaip silpni ir bobiški. Lipdom etiketes pasmerkdamos juos ankstyvoms mirtims nuo insultų, infarktų ir kitų ligų, kurias sukelia neišlietos neigiamos emocijos.
Taip bijom, kad mūsų sūnūs pasirodys moteriški, kad atimam iš jų prigimtinę teisę būti tiesiog žmonėmis, su visomis žmonėms būdingomis emocijomis.
Ašaros - ne silpnumo, ne pralaimėjimo, o jautrumo požymis. Kas pasakė, kad vyras neturi būti jautrus? Taip, teisingai, mes ir pasakome, o paskui skundžiamės, kad gyvenam su bejausmiais gyvuliais.
Paklauskite bet kurios moters, kokia vyro pareiga. Devyniasdešimt devynios iš šimto nesudvejoję pasakys – vyro pareiga išlaikyti šeimą. Vadinasi, nešti žemiškas gėrybes, tempti į namus pinigus ir mamutus. Jei to nesugebi, tai joks tu vyras. Nesvarbu, kad moterys šiais laikais turi tokias pat galimybes dirbti ir užsidirbti. Jos dirba sau – kosmetikai, pėdkelnėms, papuošalams. Na, kad nebūtų gėda tokių smulkmenų vyro prašyti.
O vyrai? Teisingai, vyrai dirba šeimai. Susidaro toks keistas įspūdis, tarsi jie, moterų supratimu, ne visai turi teisę į savo uždirbtus pinigus. Kaip sakoma – kas tavo, tas mano, o kas mano – neliesk! Jei moteris nesugeba įnešti pakankamos finansinės dalies į šeimos biudžetą, į tai žiūrima pro pirštus, o jei šito nesugeba vyras, tai jis nieko vertas lepšis ir apskritai nevertas dėmesio. Tarsi vyro vertė tebūtų matuojama uždirbtų litų kiekiu, na, ir dar sėkmingų apvaisinimų skaičiumi.
Tobulas vyras, net jaunų panelyčių supratimu, tai - piniginės ir sėklos donoro hibridas. Nei daugiau nei mažiau.
O manipuliacija seksu? Tik nereikia, moterys - mėgėjos tuo manipuliuoti. Daugumai neatklysta į galvą logiška mintis – vyrai to nori ne todėl, kad yra ištvirkę niekingi padarai. Vyrai to nori, nes mus myli. Juk normalu ir net šiek tiek šventa norėti mylimo žmogaus. O moterims vis skauda galvą, nors visi skausmai stebuklingai pagyja vos tik atsiranda paguodos prizas. Kiekvienai kitoks – kam skalbyklė, kam remontas, o kam deimatai.
Mes visos garsiai ir piktai pasisakome prieš prostitucijos legalizavimą, lengva ranka numodamos į tai, kad iš esmės daugybė moterų ramiausiai parsiduoda savo vyrams, savo šeimose. Paskui, kai neapsikentęs totalaus seksualinio teroro vyras nuklysta į šalį, į naujas ganyklas, mes vieningai pasmerkiame tokį silpnavalį ir mums labai smagu jaustis teisioms. Kad ir tokia kaina.
Mes virkaujame, kad vyrai mūsų nepastebi, nesupranta, nemato, nesukalba su mumis... O pačios? Kada paskutinį kartą sakėte, kad savo vyrą mylite? Kad jis gražus? Kad jis seksualus? Kad jo pasiilgote, kad jis jums svarbus? Kas pernai, kas girta, kas per vestuves (kad brangusis nuo altoriaus nepaspruktų), kas po to, kai sudaužė mašiną. Kas apskritai niekada. Juk vyrai yra vyrai, jiems švelnių žodžių nereikia.
Bet ar tikrai? Pabandykit, būsit nustebintos, net jei pirmą kartą paklaus, ar jums su galva viskas gerai. Vyrai - žmonės ir visiems žmonėms reikia žinoti, kad yra mylimi. Aš čia apie sveiko proto žmones, jei kas neaišku...
Ir pabaigai. Mano sūnus verkia, kiek tik nori. Jei vyras negali atnešti pinigų į šeimos biudžetą, aš uždirbu, kol jam nesiseka ir net neketinu sėdėti ant sprando jaukiai nukabinusi kojas. Šeimos biudžeto papildymas - ne tik jo, tai mūsų abiejų reikalas.
Galvos man neskauda. Ne todėl, kad mažos dovanėlės stiprina draugystę. Tiesiog esu įsitikinusi – labai gera norėti žmogaus, su kuriuo gyveni ir meilė poroje turi turėti kūnišką išraišką. Kuo dažniau, tuo geriau ir man ir jam.
Ir pabaigai – du vaikai ir dešimt metų santuokos. Vis dar laimingi. Na, jei kas pagalvotų, kad mes - jaunavedžiai, nė metų nepagyvenę kartu ir nė sykio kovinių pampersų neuostę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
