Iš vakaro įsidėjęs dokumentą ir kelis rašančius tušinukus susiruošiau į egzaminą. Tiesą sakant, nebežinojau, ko galiu tikėtis po anglų egzamino. Buvau įbaugintas, kad nebus mano mėgstamų autorių, tokių kaip Balys Sruoga, Jonas Biliūnas, Justinas Marcinkevičius ir Vincas Mykolaitis – Putinas.
O jeigu jų nebūtų – egzamine manęs nebūtų jau po kokio pusvalandžio vos jam prasidėjus. Nereikia galvoti, kad esu visiškas idiotas ir nemoku pacituoti Salomėjos Neries, Sigito Gedos ar Juditos Vaičiūnaitės. Tiesiog neesu tiek gerai susipažinęs su jų kūryba.
Drebančiomis rankomis spausdamas tuos kelis tušinukus ėjau į nežinią. Mintyse vis bandžiau atsiminti, kad Vincas Krėvė parašė „Skirgailą“, o Marius Ivaškevičius „Madagaskarą“. Balsu net susijuokiau prisiminęs Feisbuko socialiniame tinkle sukurtų rašytojų paskyrų komentarus (žr. galeriją).
Ir štai lemtingoji 9 valanda ryto. Vykdytojas prieš tai perskaitė instrukciją, kurią buvau girdėjęs jau gal 3 kartus, tačiau su susidomėjimu perklausiau dar kartą. Pradėjo dalinti darbus. Kadangi sėdėjau paskutinis eilėje – darbą gavau paskutinis.
Bendraklasė sėdinti šalia man mirktelėjo... Galvojau, „kabina“, tačiau tik atsivertęs supratau, kad tai ženklas, jog temos nėra labai sunkios. Tokios ir buvo. Akys užsikabino už dviejų – pirmos samprotavimo, kurioje prašė pasamprotauti, kas yra meilė ir ar ji suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo ir pirmos literatūrinio – „Asmenybės laisvės tema XX a. lietuvių prozoje“.
Abi buvo tokios įdomios, kad bene 10 minučių svarsčiau, kurią iš jų pasirinkus. Galiausiai nugalėjo pirmoji. Taip ir norisi perfrazuoti Justiną Marcinkevičių „Kalbėti apie meilę – tai užmiršti mirtį“.
Ačiū Nacionaliniam egzaminų centrui, kad po anglų egzamino – šis buvo atgaiva sielai. Pasireikšti buvo kur ir kaip, o tiems, kuriems šis egzaminas pasirodė per sunkus – norėčiau palinkėti ne emigruoti iš Lietuvos, o Maironio žodžiais tariant: „Spjauki, drauguži, į viską!“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
