Aš esu kaltas dėl mūsų nenusisekusio gyvenimo, tai pripažįstu ir aš buvau skyrybų iniciatorius. Padariau gyvenime kelias klaidas – pirmoji buvo ta, kad vedžiau moterį, kurios nemylėjau, antroji ta, kad pamilau kitą jau būdamas santuokoje. Nesijaučiu kaltas tik dėl paties skyrybų fakto, vis tiek mūsų šeima buvo vieni barniai, akių draskymas ir durų trankymas. O dabar ji mane nubaudė pačia skaudžiausia bausme.
Neneigsiu - kelis kartus priėjome net iki apsistumdymų, laimei, vaikai to nematė. Abu negalėjome šitaip gyventi ir ji, ko gero, tai suprato, tačiau aš pirmasis neištvėriau, aš pirmasis žengiau lemtingą žingsnį, todėl dabar esu tas, kaltasis. O ji gali jaustis pilnateise auka.
Suprantu savo buvusios žmonos jausmus, ar bent jau bandau juos suprasti – ji jaučiasi įskaudinta, apgauta... Bet nesuprantu, kodėl į mudviejų, suaugusių žmonių problemas yra įveliami vaikai? Kodėl jie tampa neapykantos ir pagiežos įkaitais? Aš jų neatsisakau ir niekada neatsisakysiu, moku jiems priteistą išlaikymą ir dar virš to pervedu pinigų.
Štai pinigų paprašyti ji nepasigėdija, tai vaikų gydymui, tai dukros išleistuvėms darželyje, tai drabužiams. Jei galiu, visada moku neburbėdamas, nors kyla tokia mintis – kas būtų jei pradėčiau aš kelti ultimatumus – sumokėsiu tik tada, jei atgausiu savo teisę matytis su vaikais ir su jais bendrauti. Tačiau kol kas esu tam nesubrendęs.
Su buvusia žmona neįmanoma susitarti – skambinu jai kiekvieną kartą, kai tik ateina laikas pasiimti vaikus ir ji visada randa priežastį man atsakyti neigiamai: tai vaikai serga, tai jie kažkur išvykę, tai pas senelius. Tai paprasčiausiai nenori manęs matyti. Kai prašau pakviesti vaikus prie telefono, kad tai išgirsčiau savomis ausimis, ji tiesiog nutraukia pokalbį.
Gyvenu kitame mieste, galėčiau ir noriu lankyti savo vaikus, tačiau man tai neduota.
Aš įtariu, ko siekia mano buvusioji – siekia apjuodinti mane vaikų akyse, paversti mane pabaisa, tuo kas sugriovė laimingą šeimą, išdaviku ir priešu. Tikriausiai ji bijo, kad pabuvę su manimi jie supras, kad jokios laimingos šeimos nebuvo, o aš vis dar toks pats, koks buvau, juos mylintis ir apie juos galvojantis tėtis.
Žmona neleidžia sveikinti vaikų gimtadienio ar Kalėdų proga, kai paskambinu, neduoda vaikams ragelio, standartinis atsakymas būna toks „aš jiems perduosiu, kad tu paskambinai“ . Esu tikras, neperduoda.
Nežinau, kaip dar, be teismų tai išspręsti. Manau, didžiausia problema yra ta, kad skyrybų atveju, vaikai beveik visada lieka su mama, neatsižvelgiant į tai, kiek ta mama yra suinteresuota, kad ir toliau vaikus auklėtų ir jais rūpintųsi abu tėvai. Skyrybų atveju, vaikai tampa šiuo tuo daugiau nei vaikais, o tiesiog finansinio stabilumo garantu. Kiek moterų stengiasi teisme laimėti vaikus, o iš tiesų kovoja dėl namų, butų, turto ir alimentų?
Man negaila to, ką palikau savo vaikams. Negaila jiems mokamų pinigų, juk bendri vaikai yra bendra žmogiška atsakomybė.
Nežinau, kiek dar ta moteris žada mane bausti, kaip įrankį naudodama mudviejų vaikus, manipuliuodama jų nuomone apie mane ir vaidindama auką. Juk praėjo jau beveik pusantrų metų, kai išsikrausčiau gyventi kitur. Girdėjau, kad ji susirado sau draugą ir dabar yra laiminga. Tada situacija tampa visiškai neaiški ir nesuprantama.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
