Pradėjome bendrauti, jis pradėjo pas mus užsukinėti į svečius ir jei tada kas būtų man pasakęs, kad tai jis darė turėdamas slaptų ketinimų suvilioti mano žmoną, tai aš nė už ką nebūčiau patikėjęs, kol kaimynai man nepradėjo pasakoti, kad jis užeina ir tada, kai aš savaitgalį dirbu naktimis. Savo tikslo siekti jis pradėjo išsiskyręs su savo žmona, kuri išėjo gyventi su vaiku pas savo tėvus. Viena kliūtis jo kelyje jau buvo pašalinta, tad beliko apsimesti mano geru draugu tam, kad pašalintų ir mane.
2011 m. rudenį kažkokiais būdais mano žmona atsidūrė pas jį bute, kur vyko išgertuvės, o aš tai sužinojau grįžęs namo. Prašydamas, kad ji pareitų namo, bet nesulaukęs, nuėjau jos parsivesti, tačiau su kaimynu buvę dar 3 vyrai man pasakė, kad ji niekur neis ir pasiliks čia.
Tuo metu aš, matydamas, kad žmona neblaivi, pasakiau, kad ji eis namo, tačiau kilo konfliktas ir man teko grumtis su 4 vyrais. po ko aš buvau smarkiai sumuštas ir išvežtas su greitąja į klinikas. Visą šį konfliktą ir grumtynes matė ne tik žmona, kuri ramiai stovėjo ir nieko nedarė, bet ir mano sūnus, kuris iki šiol viską atsimena, tačiau kiekvieną dieną turi būti šalia to žmogaus, kuris šiuo metu gyvena mano bute su mano buvusia žmona.
Būtent tą vakarą aš supratau, kad tas žmogus visą tą ilgą laiką tik apsimetinėjo mano draugu tik tam, kad būtų šalia mano žmonos. Taip, po šio konflikto mes dar pragyvenome kartu metus laiko, ir su kaimynu ji susitikinėdavo paslapčia. Tačiau tai buvo tik formalumas ir buvimas kartu tik dėl vaiko.
Savo kovą dėl jos aš pralaimėjau, o jis išėjo kaip laimėtojas, tačiau aš supratau, kad pralaimėti irgi reikia mokėti. Žinau, kad žmona mane dar ir dabar drabsto purvais, tačiau aš palikau jai butą su visais baldais ir buitine technika, o pats pasiėmiau tik savo rūbus ir kelias lėkštes ir, mano nuomone, pasielgiau teisingai. Tik dabar viskuo naudojasi ne tik žmona su vaiku, bet ir jos sugyventinis, pasiekęs savo tikslą.
Kadangi jos sugyventinis neturi savo nuosavybės, galbūt jo kitas tikslas yra buto, kurį palikau, užvaldymas, tačiau tai parodys ateitis. Žmona yra pasakiusi, kad mama ją supras ir aš pilnai tai suprantu, nes jos mama pati kažkada paliko mano buvusios žmonos tikrąjį tėtį dėl kito vyro. Man teko su juo susitikt ir pasikalbėti apie tai. Tad tikrai nestebina, kad žmona nuėjo mamos pėdomis.
Kadangi esu tikintis ir dvasingas žmogus nesiruošiu nei teisti, nei kerštauti, nes gyvenimas pats viską sustato į savo vietas ir sutvarko kaip priklauso. Ji (kaip turbūt ir daugelis kitų moterų) visada žinojo, kad įvykus skyryboms moteris lieka su savo vaiku, nes tokie Lietuvos įstatymai ir taip yra normalu. Kaip ir normalu, kad dažniausiai po skyrybų vaikas lieka su mama.
Tačiau pamąstykime, ar nebūtų mažiau skyrybų, jei nebūtų tokio nusistovėjusio stereotipo, kad vaikas lieka su mama ir gyvena ten, kur gyveno, o vyras privalo išeiti. Ir nesvarbu, jei jis nelabai turi kur išeiti. Nėra lengva viską pradėti nuo nulio tokio amžiaus (37 metų), tačiau aš kabinuosi į gyvenimą ir tikiu savo šviesia ateitimi. Šiuo metu dirbdamas Norvegijoje, nes privalau užsidirbti naujam butui.
Noriu visus įspėti: saugokite savo namus ir jų jaukimą ir neleiskite piktoms akims bei dviveidžiams žmonėms įnešti sumaišties į juos. Skyrybos mane labai smarkiai pakeitė, tačiau praėjus metams laiko aš suprantu, kiek daug gražių dalykų įvyko mano gyvenime per juos, aš džiaugiuosi ramybe ir žmonėmis, kurie supa mane. Džiaugiuosi tuo, kad visai netikėtai mano gyvenime atsirado žmogus, kuris girdi mane ir supranta be žodžių.
Gyvendamas kartu su vaiku visada stengdavausi skirti jam kuo daugiau savo laiko tarsi kompensuodamas tai, ko pats negavau vaikystėje. Ėjimas kartu į parduotuve, dažni pasivaikščiojimai, muziejų lankymas, važinėjimas dviese su dviračiais arba tiesiog sėdėjimas ant upės kranto abiems tylint buvo mūsų kasdienybė.
Aš beprotiškai myliu savo vaiką, mūsų yra labai stiprus ryšys, noriu būti jo mokytojas, noriu būti jo patarėjas, gyvenimo palydovas ir geras draugas, tačiau dabar nebegaliu to daryti dėl man kerštaujančios jo mamos. Ji gavo viską: butą kuriame gyvena, skyrybas, dabar gauna kiekvieną mėnesį paskirtus alimentus už vaiką, tačiau aš negaliu matytis su vaiku net ir tada, kai būnu suderinęs pasimatymų laiką, kadangi juos nuomonė staiga pasikeičia ir man pasakoma, kad ji neketina derintis prie mano norų.
Dažnai pasikalbu su vaiku, vaikas pasako, kad verkė, nes negalėjo su manim susitikti, tačiau jo mamos širdis akmeninė ir, ji, ko gero, nesupranta, kad taip elgdamasi daro blogai tik sau, nes vaikas užaugęs atsimins mamos pastangas drausti matytis su manimi, tačiau savo klaidų ištaisyti ji jau nebegalės…
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
