Taip jau nutiko, kad vienoje seniūnijoje gyvenanti senutė mane kviesdavosi gana dažnai. Kadangi aš gyvenau viena, man nebūdavo sunku nuvažiuoti pas ją savo transportu, po darbo, nors važiuoti tekdavo maždaug 30 km į vieną pusę. Man buvo gaila vienišos senutės, nors ji turėjo brolį, brolio vaikai ją retkarčiais aplankydavo, bet tik tam (kaip ji pasakodavo), kad išviliotų iš jos pinigus. Pasisiūlydavo atlikti kokį nors darbą, prašydavo pinigų ir dingdavo. Senutės vardas buvo Marija, jai labai patiko kad aš ją vadindavau pilnu vardu, netrumpindavau.
Vieną dieną ji man pareiškė norinti padovanoti savo namą ir paprašė, kad aš ja pasirūpinčiau iki mirties. Aš jai pasakiau, kad kiek galėsiu rūpinsiuos ir be namo, man jo tikrai nereikia. Rūpintis ja man buvo malonu, ji buvo įdomi pašnekovė, ilgai gyvenusi ir dirbusi Kaune, tik išėjusi į pensiją grįžo gyventi į savo gimtą kraštą, vyras jau seniai buvo miręs, vaikų neturėjo.
Jos gyvenamoje vietoje suradau moterį, kuri ją aplankydavo kasdien, aš nuvažiuodavau du tris kartus per savaitę ir savaitgaliais. Jai susirgus lankydavau ją ligoninėje. Per vienas Kalėdas ji man paskambino prašydama atvažiuoti ir atsivežti notarą, ji man vis tik perrašys savo namus. Kai pasakiau, kad to daryti nereikia, ji apsiverkė, tiesiog maldavo, kad aš tai padaryčiau. Aš jos nepaklausiau, kitą dieną nuvažiavau, pasikalbėjom, ji nurimo. Po poros dienų jai buvo iškviesta greitoji ir ją paguldė į ligoninę.
Kartą nuėjusi aplankyti (lankiau kasdien, nes tai buvo mano mieste), radau giminaičius, tada juos pamačiau pirmą kartą. Labai jau nedraugiškai buvau sutikta, supratau, kad Marija bus pasakiusi jiems apie savo planus padovanoti man savo namus. Pati išprovokavau pokalbį apie senutės namus, apie paveldėtojus, tada ir supratau, kad jie žinojo, kad man padovanoti namai. Teko nuraminti, kad namai niekam nepadovanoti, kad mes tiesiog gražiai bendravome ir nieko iš jos nereikalavau. Labai norėjosi, kad artimieji pasirūpintų ja, kad palaidotų šalia jai brangių žmonių.
Kitą dieną paskambino iš ligoninės, kad Marija mirė. Nuvažiavau, kai ji jau buvo pašarvota, atsisveikinau, giminės su manimi jau buvo pakankamai malonūs. Socialiniai darbuotojai už žmonių lankymą gauna darbo užmokestį, todėl turi rinktis, ar dirbti darbą ir gauti darbo užmokestį, ar atsisakyti darbo ir prižiūrėti žmogų už jo padovanotą turtą. Turėjome ir tokį atvejį, kai sužinojome, kad socialinei darbuotojai lankomas žmogus ruošiasi padovanoti namus, jai buvo pasiūlyta rinktis. Ji atsisakė darbo ir pasirinko žmogaus priežiūrą už jai padovanotą turtą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
