Perėję Pilies gatve užsigeidėme šiek tiek žalumos, tad bendru nutarimu nusipirkę ledų patraukėme tiesiai į parką, po medžiais. Radę laisvą suolelį, prisėdome, kad galėtume suvalgyti savo ledus. Priešais mus įsitaisė jauna, gana bohemiškos išvaizdos jauna pora su kūdikiu.
Žinote, man buvo išties nemalonu, kai jaunoji mamytė čia pat ramiai išsitraukusi krūtį pradėjo ulbėdama maitinti vaiką krūtimi.
Suprantu, jai dar būčiau buvusi viena ar grynai moteriškoje kompanijoje, tai tikriausiai nesureaguočiau taip audringai, ar nereaguočiau visai. Didelis čia daiktas, pati išmaitinau du bamblius... Tačiau man pasidarė labai nesmagu, kai supratau – abu mano sūnūs tiesiog neturi kur dėti akių.
Vyresnėlis buvo tirštai paraudonavęs, nudelbė akis į žemę ir atrodė labai sutrikęs. Žinote, aš jį puikiausiai suprantu, jaunuolis jau ne tokio amžiaus, kada apnuogintas moters kūnas (tegul ir tokiu kilniu tikslu) nesukelia jokios reakcijos. Aiškiai mačiau, kad jis tikrai nenori varstyti akimis tos maitinančios motinos, tačiau jam tikrai labai knieti.
Vyras taip pat kažką numykęs nusisuko į Vilnelės krantus ir pradėjo juos įtemptai apžiūrinėti. Net jaunėlis sūnus nesijautė šioje situacijoje jaukiai, juk vaikams yra žinoma, kad apsinuoginti viešoje vietoje nepriimtina... Paskubėjome atsistoti, nors ir gėlė nuvaikščiotas kojas ir pasitraukėme į parko gilumą, kuo toliau nuo progresyviosios mamos. Kalba kažkaip nesirišo, noras vaikštinėti atkrito, tad grįžome į namus.
Mane iki šiol kankina labai dvilypis jausmas – viena vertus, aš puikiai žinau, kokia šventa pareiga yra motinystė ir kad alkanam naujagimiui nepasiūlysi palaukti, kol sugrįš į namus. Vaikai nori valgyti čia ir dabar. Antra vertus, kodėl gi nepasiklausus aplinkinių (ypač jei jie skirtingų lyčių, tarp kurių vienas paauglys) ar viešas maitinimas krūtimi nebus pernelyg trikdantis.
Paklausti mes tikrai nebūtume kėlę vėtros, buvo ir kitų tuščių suoliukų, tiesiog pasitrauktume atokiau, kad nekiltų tokių nejaukių situacijų.
Galų gale parkas didelis, yra daugybė jaukių vietų, tinkamų įsikurti ne tokioje atviroje erdvėje, tinkamesnių tokiam intymiam veiksmui, kaip maitinimas. Visada galima pasitiesti apklotą ir įsitaisyti ant žolės, ten kur nevaikšto vaikais vedini praeiviai...
Nežinau kaip traktuoti šį atsitikimą. Iš esmės nieko tokio, tačiau kažkodėl iki šiol jaučiu tam tikras nuosėdas. Niekaip nesuprantu, kodėl kai kurios motinos taip įsijaučia į savo motiniškus išgyvenimus, kad nustoja pastebėti visus aplink. Juk gyvenant didmiestyje, kur yra daugybė įvairių įsitikinimų žmonių, šiek tiek pasistengus visada galima rasti kompromisus, tereikia šiek tiek pasistengti.
Turiu pasiūlymą visoms jaunoms mamoms – prieš įkrisdamos į būseną „aš mama“ ir susiaurindamos visą pasaulį iki savo ir savo naujagimio interesų, prisiminkite: vaikai auga. Kažkada ir jūs galite būti išstumtos iš komforto zonos. Ko tikrai nesinori tingią ir gražią savaitgalio popietę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
