Galbūt sakysite, jog nereikia čia man tų dirbtinų amerikoniškų šypsenų! Bet ar tikrai mes jau tokie paniurėliai ir ir jei taip, tai kokios to priežastys? Gal mažiau save reikia uiti, o tiesiog elementariai išmokti džiaugtis paprastais dalykais?
Mes, lietuviai, nemėgstame būti tapatinami su Rytų Europa, labiau jau lygiuotumėmės į skandinavus, ane? O kas čia tokio, juk štai absoliuti dauguma ir bankų Lietuvoje skandinaviški.
Atrodo, kad mus štai nuo kokių švedų skiria šypsenos trūkumas (nekreipkime dėmesio į materialiąją pusę, ne atlyginimų čia susirinkome lyginti).
Vienas iš pasiteisinimų, visiems iškart ateinančių į galvą yra tai, jog Lietuvoje lietūs lyja ir saulės amžinai trūksta, o dėl to ir apsnūdę vaikštome kaip zombiai ir dėl to tie lūpų kampučiai nusvirę.
Ir, žinot, ką aš jums pasakysiu - paistalai! Kuriam čia pas mus per mažai saulės, tegul nuvažiuoja pagyventi į kokią Škotiją ar Angliją, va, tada ir pamatys, ką reiškia, kaip lietus nepaliaujamai merkia iki paskutinio siūlelio, pila iš visų iš eilės kibirų, elegantiškai lynoja, ar paprastai purškia ant veido ir visaip kaip kitaip krenta iš debesų, kurie nuolat užstoja saulę.
Ne tame glūdi priežastis. Juk pas mus saulės pakankamai, dangus mėlynuoja taip pat pakankamai, ir netgi vasarą turime, per kurią pavasarot prie ežero miško glūdumoj ar artimos jūros, įmerkę smėlin kojų pirštus galime.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
