Mokykloje, kiek save pamenu, beveik visada draugavau tik su berniukais, su mergaitėmis palaikydavau pakančius, bet ne artimus santykius. Man niekada nepatiko ir buvo tolimos jų problemos – nesistengiau perdėtai rūpintis savimi, nemėgau ir iki šiol nepakenčiu skleisti ar klausytis apkalbų. Nesuprasdavau tų keistų santykių, kada dėl kokio šūdnieko geriausios draugės susipykę nesikalbėdavo mėnesių mėnesiais, taip padėdamos pamatus būsimam priešiškumui, truksiančiam visą gyvenimą.
Įstojus į Vilniaus universitetą niekas iš esmės nepasikeitė – negausioje vaikinų kompanijoje aš visada buvau „savas žmogus“, tuo pat metu užsimezgė ir keletas tvirtų draugiškų ryšių su merginomis, juk gyvenome viename nuomojamame bute, kitos išeities neliko – ar susidraugauji, ar pradedi ieškotis kitos gyvenamosios vietos... Nors su kursiokais visada palaikiau artimesnius, šiltesnius ir smagesnius ryšius. Su vyrais man visada buvo paprasčiau, neįpareigojantis bendravimas be jokių taip vadinamų zaskokų, intrigų ir neaiškumų.
Susitikdavome išgerti alaus, dažniausiai kvatojomės lyg apsėsti. Nei viena mano draugystė taip ir neperaugo į kažką didesnio.
Mokslai baigėsi, pamažu visi išsilakstė po Lietuvą ir po pasaulį, kas kur ieškodami laimės. Dauguma vedė ar susirado antrąsias puses, kai kas net sugebėjo paleisti į pasaulį atžalas, aš taip pat nesu išimtis – sėkmingai įsikūriau Vilniuje, dirbu, turiu draugą, su kuriuo dar tik ketiname žengti rimtą žingsnį – pradėti gyventi kartu...
Ryšiai, užsimezgę studentavimo laikais, nenutrūko ir aš vis dar jaučiu poreikį kartas nuo karto susitikti su senais, draugais, dabar jau subrendusiais vyrais. Neketinu ir niekada neketinau nužengti toliau nei kartu išgertas alus ir pasidalijimas audringos jaunystės prisiminimais, tačiau, matyt, tai draugystei nelemta tęstis. Mūsų santykiai su tais žmonėmis (kurie buvo ir tebėra man labai brangūs), rodos, erzina visus aplinkinius iki vieno.
Aš pavargau aiškintis savo vaikinui, kad tarp manęs ir studijų draugų niekada nieko nebuvo, nėra ir nenusimato. Nežinau, nesuvokiu, kaip jam įrodyti, kad manęs visiškai netraukia pliktelėjęs dviejų vaikų tėtis ir mažiausia, kas man rūpi šiame gyvenime, tai su juo permiegoti. Ar kad vyras, kuris man padėjo nusipirkti automobilį - tai tiesiog vyras, kuris man padėjo nusipirkti automobilį, kitaip sakant, suteikė moralinę paramą, kai man jos labai reikėjo, tokiu būdu padėdamas mūsų būsimos šeimos biudžetui sutaupyti kelis tūkstančius litų. Ir atsidėkojau aš jam gero brendžio buteliu, o ne audringu pasišėliojimu lovoje.
Su moterimis ne ką geriau, tarp draugų žmonų esu negeidžiama, tiksliau pasakius, nekenčiama persona. Kartais, kai draugai papasakoja apie savo žmonelių įtarimus, man kyla nenugalimas noras paskambinti vienai kitai ir pasakyti – apsiramink, atsipūsk, o jei nepadeda - įkalk raminamųjų. Aš mačiau tavo brangiausiąjį tokiose situacijose, kokiose tau tikrai nėra tekę jo matyti – geriantį iki smigimo ir, jei tuo metu man tekdavo numauti jo kelnes, tai tik todėl, kad jų neapvemtų, prieš griūdamas miegoti.
Esu mačiusi jį ir baubiantį, kada tu pradėjai rodyti ožius, o jam iš skausmo plyšo širdis... Žinai tada būtent aš buvau ta, kuri papasakojo jam, kaip turi elgtis ir kaip jam su tavim susitaikyti. Net kokias gėles ir kiek jų partempti, kad susitaikytumėte ir toliau gyventumėte laimingai. Tad būk gera, tiesiog pabaik bobiškas isterijas, į tavo vietą aš nepretenduoju.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
